Asha, tikriausiai zinai, kad visata atsirado del sprogimo. O kas sprogdino???? Dievas

Sraigiuk...Kažkur čia , forume, laikas org. yra parašęs, kad kas tiki, tas bus išgelbėtas. Bet tada reikia tikėti, kad yra pomirtinis gyvenimas. Kaip rašo krikščioniškoji literatūra, ribos tarp tikėjimo ir netikėjimo yra taip apsitrynusios, kad jų beveik nėra.Todėl, kad visi kažkuo tiki, bet koks tikėjimas yra tikėjimas. Nieko nėra bjauriau, kaip tu rašai, kada už pamaldumo kaukės slepiasi veidmainis.Po ja slepiasi apgaulė , melavimas ir išeina, kad tas pamaldumas ne iš širdies. Rūpinimasis, kaip atrodys ritualas, o ne koks jis bus.Kaip ir nėkuo ne geresnis netikintysis , kuris, deklaruodamas savo įsitikinimus, pažemina tikinčiojo jausmus.Manau, kad turi būti abipusė pagarba ir moralės bei dorovės normų laikymasis, nesvarbu, kaip kuris tą pagrindžia.Man pačiai tenka bendrauti ir su kunigais, ir su pamaldžiais/nepamaldžiais, ir su netikinčiais- visi be išimties turi savo silpnybes ir stiprybes, kaip ir aš pati, žinoma. Tereikia tik vienas kitą gerbti, ir tada bendravimas duoda puikių rezultatų..


Balvančik, radau gražų pasakojimą..apie bumt! Na, jis man gražus..
Čia iš graikų mitologijos.



Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas - gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso - visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė - Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, duodanti gyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje. O giliai po Žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras - siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė - Erotas. Beribis Chaosas pagimdė amžinąją Tamsą - Erebą ir tamsiąją Naktį! - Niuktę. O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa - Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena - Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.

Galinga, palaimos kupina Žemė pagimdė bekraštį mėlyną Dangų - Uraną, ir nusidriekė Dangus virš Žemės. Išdidžiai iškilo į jį Žemės pagimdyti aukštieji Kalnai, ir plačiai išsiliejo amžinai šniokščianti Jūra.

Uranas - Dangus - įsiviešpatavo pasaulyje. Jis vedė palaimingąją Žemę. Šešeto sūnų ir šešeto dukterų - galingų, rūsčių titanų - susilaukė Uranas ir Gaja. Jų sūnus, titanas Okeanas, juosiantis žemę, ir deivė Tetidė pagimdė visas upes, kurios gena savo vandenis jūros link, ir jūrų deives - okeanides. O titanas Hiperionas ir Tėja pagimdė Saulę - Heliją, Mėnulį - Selenę ir rausvaskruostę Aušrą - rožiapirštę Eos (Aušrinę). Astrėjas ir Eos pagimdė žvaigždes, kurios žiba tamsiame nakties danguje, ir vėjus: audringąjį šiaurį Borėją, rytį Eurą, drėgnąjį pietį Notą ir švelnųjį vakarį Zefyrą, genantį lietaus debesis.

Galingoji Žemė pagimdė ne tik titanus, bet ir tris milžinus - kiklopus su viena akimi kaktoje - ir tris didžiulius tartum kalnai penkiasdešimtgalvius šimtarankius milžinus (hekatoncheirus). Prieš jų baisią jėgą niekas negalėjo atsilaikyti, jų stichiška galia buvo beribė.

Pradėjo nekęsti Uranas vaikų milžinų, nutrenkė juos i gilias ir tamsias deivės Žemės gelmes ir uždraudė grįžti i pasaulį. Kankinosi motina Žemė. Klastingasis Kronas (viską ryjantis laikas), gudrumu įveikė Uraną ir atėmė iš jo valdžią.

Deivė Naktis, bausdama Kroną, pagimdė daugybę siaubingų dievų: mirties dievą Tanatą, nesantaikos deivę Eridę, apgaulės deivę Apatę, naikinimo deives - Kėres, miego dievą Hipną, lydimą spiečiaus niūrių, sunkių vizijų, negailestingąją keršto deivę Nemesidę ir daugeli kitų. Siaubą, nesantaiką, apgaulę, karus ir nelaimes atnešė tie dievai į pasaulį, kur tėvo soste įsiviešpatavo Kronas.

http://viskas.eu/?veiksmas=straipsniai& ... nio_id=130

Skaitau Zenono Kosidovskio "Evangeliju sakmes". Autorius bando remiatys Naujiju testamentu paneigti ar patvirtini Jezaus, kaip istorines amenybes egzistavima. Taip pat nagrineja apashtalus, kaip istorines asmenybes. Kas nepatinges butinai paskaitykite. Labai daug ir apie Dieva.

Nemažai biblistu priejo išvadą, kad evangelijų tekstuose tyškiai skiriasi du vienas ant kito sugulę klodai. Seniausias klodas, sudarantis sakmių pagrindą, pasakoja tik apie vieną dramatiškiausių epizodų žydų išsivaduojamajame judejime jų kovoje prieš Romą, Erodų dinastiją ir dvasininkų kastą. To judėjimo vadas buvo galilėjietis, vardu Jezus, įpėdinis Jono Krikštytojo, kuriam buvo nukirsta galva už revoliucinius šūkius. Iš tos seniausios sakmės evangelijų tekstuose tėra likę vien nuotrupos; visa kita perdirbo ir papildė vėlesni redaktoriai, bandę įrodyti, kad krikšcionybė yra taikus judėjimas, nieko bendra neturįs su žydų problemomis.
Tokios kūrybos rezultatas yra keturi pasakojimai - vadinamosios evangelijos pagal matą, Morkų, Luką ir Joną.

manau Dievas egzistuoja ir egzistuos amzinai kol bus zmones,be zmoniu jis tai pat yra nes reikia tiketis visatoje kitose planetose yra prot butybes,bet jie jau ne zn=mones Dievas ir zmones,yra tik musu zemes globejas

KAIP ATSIRANDA DIEVAI

1524 metais Kortesas iš Mechiko išžygiavo į Hondurą. Dabartinėje Gvatemaloje prie Peteno ežero buvo trumpam sustojes vienoje iš indėnu genčių. Šiose apylinkėse nebuvo nei aukso, nei sidabro, todėl Kortesas ilgai čia neužtruko. Išžygiuodamas Kortesas padovanojo indėnams šlubą, luošą, žygiui nebetinkamą arklį. Čionykščiai indėnai dar niekada nebuvo regėję arklio, dabar tas paslaptingas gyvūnas buvo paliktas jiems. Tačiau nė vienas nežinojo, nei kaip jį prižiūrėti, nei kaip ir kuo šerti.Iš plačiausių apylinkių rinkosi žmonės ir stebėjosi tuo neregėtu padaru, kuris priklausė baltaodžiams, valdžiusiems žaibus ir perkūną ir palikusiems jų žemę taip pat paslaptingai, kaip ir atėjo.
Indėnai nešė ir aukojo arkliui gražiausių gėlių, tačiau jos tam padarui, matyt, nepatiko. Stengėsi įsiteikti jam dainomis, šokiais ir maldomis, kol pagaliau pastebėjo, kad arkliui sužeista ir smarkiai ištinusi koja. Tada jie pamanė, kad arklį reikia šerti keptais kalakutais, kaip ir sužeistus karius. Tačiau arklys net neprisilietė prie šių gardumynų ir netrukus nugaišo.
Drebėdami iš siaubo, indėnai žiūrėjo į dieviška gyvuną, kuris štai jau buvo negyvas. Jie pamanė, ko gero, bus kaip nors jį nuskraidę. Akmenkaliai iškalė žirgo skulptūrą ir pastatė ją vienoje šventykloje.
Po 93 metų – 1618 metais prie Peteno ežero atkeliavo du vienuoliai krikštyti čionykščių indėnų. Nuo Korteso laikų į šiuos kraštus daugiau nebuvo užklydęs nė vienas europietis. Vienuoliai pamatė šventykloje milžinišką žirgo sklulptūrą – arklys buvo visai kaip tikras, tik viena jo koja buvo gerokai storesnė. Jie dar labiau nustebo, sužinoję, kad indėnai meldžiasi šiam stabui, kaip aukščiausiam dievui, kaip žaibo ir perkūno dievui, ir kasmet per didžiąsias šventes jo garbei aukoja merginą. Ilgai niekas negalėjo paaiškinti – kaip šiame džiunglių užkampyje galėjo atsirasti žirgo skulptūra, kol paslaptį atskleidė archyve surastas korteso laiškas karaliui.

Klausimas Balvonui, ar tu tiki, kad buvo toks Napaleonas?

Nalapeona nezinau, ir negirdejau apie ji nieko.