Dėl kaulų, vidaus organų bei kremzlių permalimo, visa tai paverčiant "pieniškom", "daktariškom" ir pan. dešrom - čia ne makaronai ir ne iš nuogirdų. Senesniais laikais (vėlyvuoju sovietmečiu) gan skaitydavau techninę literatūrą, taigi mačiau ir technologinio proceso aprašymą, ir tų įrengimų brėžinius, ir privalumus visokius, ir tai, kas su jais malama. Beje, anos "pieniškos" ir "daktariškos" dešros, jei neklystu, ir yra grynai sovietinis išradimas, padarytas dar Stalino laikais, tik vėliau perimtas Vakarų šalyse.
Šiam tikslui nėra naudojamos įprastos mėsmalės, o gan sudėtingi malimo agregatai (kremzlių, gyslų, mėsos ir kaulų mišinį gerai sumalti keblu, nes sudedamosios pasižymi pernelyg skirtingom mechaninėm savybėm). Kiek atsimenu, tobulesni malūnai yra paremti malimo kameroje dideliu greičiu judančiais plieniniais šratais. Susidaro labai smulki vienalytė masė, kuri pagal poreikį paskui maišoma su krakmolu (užpildas), celiulioze (masei tvirtumą suteikianti medžiaga) ir pan., pridedama prieskonių, dažų, kad įgytų reikiamas skonines bei mechanines savybes, o paskui jau formuojama į "mėsos" gaminius. Žodžiu, kaip geriausiuose plastmasės fabrikuose.
Tarp kitko, jei ką... Yra paprastas perdirbamos masės tvermės dėsnis: perdirbama masė paverčiama į produktus bei atliekas. Tai vat, pabandykite padalinti skerdienos sudedamąsias, pagaminamų gaminių (įskaitant ir šunų bei kačių maistą) kiekius ir atsakyti sau į klausimą, kur gi tos atliekos? Pvz., kur dingsta gyvulių kaulai? Arba atsakykit į atvirkščią klausimą: kodėl gamintojas, kurio negali sukontroliuoti vartotojas, turi dėti į "pieniškas" dešreles kokią nors mėsą?
Šiaip jau, kadangi dirbu gan artimoj srity (irgi su standartais, kokybės vadyba ir pan., tegul ir ne maisto pramonės), tai truputį žinau, kaip tai kontroliuojama. Tai vat...
Yra vienas momentas - gamintojui, aišku, neapsimoka, kad atsirastų dvėselienos ar pan., nes bet kuriuo atveju tai padidina rizikas ir išlaidas, tačiau dvėselienų perdirbimo sukontroliuoti beveik neįmanoma - bet kuri komisija gali nustatyti ne karvių mirties priežastį (ar padvėsė bevežant, ar buvo nudėta), o tik gamybos proceso veiksmingumą bei momentinį sanitarinių normų laikymąsi. Tikimybė, kad komisija pamatys, kaip iš sunkvežimio iškrauna dvėselieną ir ją paverčia dešra, yra nykstamai maža, net jei nėra ypatingai saugomasi. Taigi, tvarkingai tvarkantis, ir dvėselienas, ir pan. galima be problemų perdirbti, šitaip sutaupant labai nemažas sumas.