Iš prigimties romai apdovanoti gera klausa, o jų muzika kupina laukinių melodijų: čia ramūs, meilūs ,širdį graudiną liūdni garsai greit virsta linksmais, kupinais aistros ir gyvenimo džiaugsmo sąskambiais.
Čigonai griežia įvairiais instrumentais, kuriuos dažnai patys pasidaro. Ypač muzikalūs Rumunijos ir Vengrijos čigonai, iš kurių net yra kilę pasaulinio masto muzikantų. Tačiau Lietuvoje dažniausiai galima išvysti čigonus griežiant tik armonika, o čigones - skambinant gitara.
Dažniausiai jie dainuoja miške, sėdėdami aplink aukštai degantį laužą ir, vienam pradėjus dainuoti, kiti antrina, o senieji muša pritardami delnais, kartkartėmis tam tikrais šūkiais padrąsindami dainininkus. Dažniausiai dainos baigiamos čigonų šokiais ir drąsuolių šokinėjimu per laužą. Kas nebuvo vakare pas čigonus, tas nematė tikrai gražaus vaizdo. Vakare, paslaptingos gamtos prieglobstyje, žmonės užmiršta savo vargingą gyvenimą, pasileidžia dainuoti, šokti ir lyg apsvaigę sukasi apie gražiai degantį laužą. Tada rodos, kad jie yra laimingiausios būtybės pasaulyje.
Romų dainas galima suskirstyti į tris grupes. Tai:
* čigonų kalba sudėtos dainos;
* mišriosios dainos;
* čigonų dainos rusų kalba.
Čigonai labai mėgsta dainuoti romansus, lyriškas dainas, nes juose atspindi nelaiminga čigonų meilė, aistra arkliams, melancholija. Nors čigonų dainų žodžiuose nėra gilių minčių, tačiau jo širdžiai jos artimos, dainose lyg veidrodyje atspindi visas jo gyvenimas.
Nors čigonai daug klajojo ir ilgą laiką gyveno tarp lietuvių, vis dėlto nesusimaišė su dauguma, išlaikė savo papročius, tradicijas ir kultūrą.
T. Bagdonavičienė, "Lietuvos čigonai", garnelis 2001
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
