Na taip savimeile tai tryško, bet jam atleista už tai ką davė, bent jau Imedžint galim gražesnį pasaulį

Aptikau visą straipsnį. Nu ką čia perpasakosiu, geriau nepadarysiu..

1980-ųjų gruodžio 8 d. Markas Deividas Čepmenas žengė prabangaus namo prie Centrinio parko link. Rankinėje jis turėjo Selindžerio romaną, po švarku - 45-jo kalibro "koltą". Jis čia lūkuriavo jau porą valandų, ir pagaliau jo valanda išaušo: iš laiptinės išėjo Džonas Lenonas, M. D. Čepmenas žengė jo link, traukdamas pistoletą... Prieš iššaudamas, žudikas kiek padelsė. Lenonas pažvelgė į jį su nuostaba: nugriaudėjo šūvis, nusviedęs jį prie sienos, tačiau jis taip nieko ir nesuprato.

Džonas Lenonas nebuvo tikintis žmogus, tačiau jo mirtyje buvo tam tikro dėsningumo. Čepmenas šovė dėl to, kad ankstesnio Džono Lenono, to, kuris tapo jo dievu, nebebuvo. Nelaimingas šizofrenikas nužudė ramiai savo amžių bebaigiantį multimilijonierių ir pavertė Lenoną legenda. Pirmasis Lenono mokytojas, perskaitęs žinutę laikraštyje, savo žmonai pasakė, kad tas pusprotis gavo, ko nusipelnė.

Įžūlus, agresyvus, nenuolankus...

Lenonas iš tiesų buvo labai bjaurus berniukas: įžūlus, agresyvus, neišauklėtas, nenuolankus. Per pamokas bendraklasius jis smagino pornografiniais piešinėliais, per pertraukas rūkydavo, po mokyklos rengdavo pasalas berniukams iš gerų šeimų.

Lenono tėvai buvo nuostabūs žmonės, bet visiški nenuoramos: motina pusantros valandos pavėlavo į savo pačios vestuves, nes panoro nueiti į kiną, tėvas metė ją po vestuvių praėjus ketveriems metams. Džulija - Lenono motina - vėliau susirado kitą vyrą, ir mažąjį Džoną auklėjo tetulė Mimi, griežta ir dorovinga moteris.

Mimi norėjo, kad Lenonas būtų geras berniukas, ir auklėjo jį negailėdama jėgų. Džoną pykino nuo to: jis buvo maištautojas iš prigimties. Mimi bandė suimti berniuką į rankas: šaukdavo ir verkdavo. Džonas susigriebė ir ėmėsi knygų, tačiau jo gyvenime vėl atsirado motina. Po šito griežta ir bevaikė Mimi nebeturėjo jokios vilties.

Lenono "stebuklingas" likimas

Džonas Lenonas subūrė žinomą Liverpulyje chuliganų gaują: apie jų išdaigas kalbėjo visas kvartalas. Džono motina buvo ne geresnė: ji galėdavo išeiti į gatvę galvą apsivyniojusi vyriškomis kelnėmis. Džulijos filosofija rėmėsi žodžiu "užmiršk": spjauk, numok ranka, brangusis, išsilavinimas, profesija ir karjera - ne patys svarbiausi gyvenime dalykai. Kai Džonui buvo devyniolika, ją partrenkė policininko automobilis.

Nuo to laiko jis nekentė visų, kas įkūnijo tvarką ir įstatymą. O jo svajonių moteris įgavo realybėje neegzistuojančių bruožų: ji turėjo būti nuovoki, griežta kaip Mimi, ir tuo pačiu nerūpestinga, šmaikšti ir nenuorama kaip Džulija. Lenonas turėjo tapti nevykėliu: vaikino su tokiu bagažu laukė gatvės gauja, psichiatrijos ligoninė, kalėjimas, benamių prieglauda... Tačiau Džono Lenono likimas eilinį kartą įrodė, kad gyvenime visada yra vietos stebuklui.

Iš chuliganų gaujos - į sceną

Džonas Lenonas, Polas Makartnis ir Džordžas Harisonas kartu leido laiką ir mušėsi, po to sukūrė savo grupę. Greitai jie tapo visam pasauliui žinomais bitlais, ir Džonas Lenonas pasakė, kad "The Beatles" populiaresni už Jėzų Kristų. Juos apdovanojo Britų imperijos ordinais. Didžiosios Britanijos premjeras ministras buvo priverstas atidėti savo vizitą JAV, mat jis sutapo su bitlų gastrolėmis...

Bitlai susirado puikų vadybininką, pakeitė įvaizdį - chuliganai pavirto į tvarkingus berniukus. Jų plokštelės skriste išskrido į hit-paradų viršūnes. Bitlai turėjo ypatingos magijos. Jaunos merginos kraustėsi iš proto. Markas Deividas Čepmenas, mokęsis vienoje Atlantos mokykloje, nešiojo ant krūtinės ženklelį: "Aš - Džonas Lenonas".

Daugiau taip negalėjo tęstis: publika staugdavo iš susižavėjimo net tada, kai jie, išvarginti ankstesnių pasirodymų, dainuodavo ne į taktą, o gitaros skambėdavo netiksliai. Gastrolės virto konvejeriu, pinigų fabriku, ir jie pareiškė, kad daugiau niekada nebedainuos. Tačiau jų dainos, kaip ir anksčiau, tapdavo hitais ir nešdavo jiems naujus milijonus.

Joko - šviesa nuobodžiame pasaulyje

Žurnalistai, penkiasdešimtųjų metų pabaigoje rašę apie Džoną, skėsčiojo rankomis: jie nesuprato, kas su juo vyksta. Jis turėjo keletą nuostabių sodybų, tapo milijonieriumi, namie jo laukė mylinti žmona ir sūnus, tačiau įžymusis bitlas vis krisdavo į gilią depresiją. Būdamas 23 metų, jis gavo iš gyvenimo viską, ir jam pasidarė be galo nuobodu: Džonas širdyje liko Liverpulio padugnė, chuliganas, dvejetukininkas, nepageidaujantis elgtis taip, kaip visi. Anglijos ambasadoje Vašingtone jis išpeikė visus garbingus svečius, tarp jų - ir patį ambasadorių.

Jis vedė, kai Sintija, mandagi mergaitė iš geros šeimos, tapo nėščia, tačiau klusniai kentusi visus jo akibrokštus žmona ėmė kelti nuobodulį. Jį erzino šimto kambarių namas, muzika išvesdavo iš kantrybės. Džonas Lenonas jautė, kad bitlų draugija byra: kažkada jie mušėsi ir keikėsi, kažkada Džonas traukė Polą Makartnį iš sudaužyto furgono, o dabar jie nebesidomėjo vienas kitu. Bitlai po truputį virto turtingais, apsirūpinusiais vartotojais, o Lenonas norėjo likti savimi... Ir čia jo gyvenime atsirado Joko Ono...

Moteris, su kuria nenuobodu

Jis - plebėjus, ji - aristokratė: Joko tėvas buvo stambus japonų bankininkas, motina buvo kilusi iš labai įžymios šeimos. Jis nemėgo skaityti, ji nesiskyrė su knyga - Joko baigė vieną geriausių Amerikos koledžų ir kūrė šiuolaikinį meną. Ji buvo vyresnė už Džoną septyneriais metais ir buvo ištekėjusi du kartus. Lenonas priprato prie moterų, nuolankiai paklūstančių jo valiai, o Joko buvo kieta kaip titnagas. Jie buvo puiki pora: Džonas sutiko moterį, su kuria jam nebuvo nuobodu.

Jie susipažino per Joko parodą. Po susitikimo Joko dienoraštyje įrašė, kad sutiko vyrą, kurį norėtų pamilti. Lenonas pradėjo gauti atvirutes su trumpais užrašais: "Šok", "Kvėpuok", "Žiūrėk į šviesas iki aušros"... Joko skambindavo jam ir sakydavo ilgus monologus: apie socialinę neteisybę, amžiaus dvasią ir save, patiriančią didelius kūrybinius trukdžius menininkę. Lenonas klausėsi įdėmiai. Joko gerai kalbėjo, mylėjosi dar geriau. Ir Lenonas pametė dėl jos galvą.

Jis skubiai išsiskyrė su raudojančia Sintija ir nusprendė japonų išminties išmokyti kitus "The Beatles" narius. Tačiau šie žvelgė į moteris savaip: jų vieta lovoje, virtuvėje ir vaikų kambaryje, bet tikrai ne studijoje. Joko iš tiesų nieko nenutuokė apie muziką. Bitlai iš pykčio laipiojo sienomis - grupės dienos buvo suskaičiuotos.

Bitlus lydėjo skandalai ir metai teisminių ginčų. "The Beatles" milijonai, buvę bendrose sąskaitose, buvo užšaldyti. Džonui ir Joko teko užsidirbti pinigus patiems. Prasidėjo avangardinė Džono Lenono ir Joko Ono epopėja - ilga, skandalinga, politizuota, patraukli...

Deportacijos byla

Džonas ir Joko keldavo "lovos" streikus, aukodavo pinigus Airijos respublikos armijai. Visuomenės dorovės sergėtojai juos keikte keikė: plokštelės "Du nekaltieji" viršeliui jie fotografavosi nuogi. Joko ir Džonas buvo vienas kūnas. Joje Džonas atpažino ir griežtąją Mimi, ir pašėlusią Džuliją. Kai Joko patyrė persileidimą, Lenonas pasiliko nakvoti ligoninėje - ant kilimėlio prie jos lovos. Ji išmokė Džoną susitaikymo, atėmė agresiją, kuri gąsdindavo Lenono pažįstamus.

Šešiasdešimtųjų metų pabaigoje nonkonformisto Lenono koncertai surinkdavo minias jaunimo - jis norėjo būti tikras revoliucionierius. Prezidento Niksono administracija Džoną Lenoną ėmė laikyti priešu. Prieš dainininką ir jo draugę buvo užvesta deportacijos byla. Džonas ir Joko gyveno kaip rojuje: vaikščiojo nuogi po savo butą, draugavo su nevykėliais rašytojais, nepripažintais menininkais ir teroristais. Tačiau dabar jie turėjo įrodyti, kad gali tapti tvarkingais amerikiečiais.

Pusė metų išsiskyrimo

Džonas Lenonas nusipirko smokingą, mokėsi užsirišti kaklaraištį ir šypsotis tiems, kuriuos dar vakar keikė. Po vieno koncerto tūkstantinė minia jam griausmingai plojo ir skandavo: "Tegyvuoja bitlai!", o jis vos neapsiverkė. Namie Džonas iškėlė isteriją: jis rėkė, kad "The Beatles" liko praeityje - jie nebeegzistuoja, o jis yra... Joko atlaidžiai nusišypsojo: baigusi savo dienas grupė vis dar įaudrindavo žmones, o Lenono dainos seniai nebebuvo hit-paradų viršūnėse.

Greit jis pats tai pradėjo suprasti. Kas nors turėjo atsakyti už tai, kas su juo atsitiko - jis pradėjo nekęsti savo draugės. Po teismo sprendimo deportacijos byloje Džonui norėjosi ją užmušti: jai buvo leista pasilikti, o Lenonui liepta palikti šalį. Tačiau jo advokatas padavė apeliaciją, ir procesas užsitęsė dar metams.

Po teismo draugai surengė vakarėlį: Lenonas prisigėrė, atsisėdo prie blondinės merginos ir prie Joko akių nusivedė ją į gretimą kambarį - taip jis elgdavosi per "The Beatles" gastroles. Joko Ono to negalėjo atleisti. Kitą rytą ašarodamas Lenonas išskrido į Holivudą su Joko sekretore, iki ausų į jį įsimylėjusia mergina. Greitai aplinkiniai pamatė ankstesnįjį - piktą ir agresyvų - Džoną Lenoną.

Taip praėjo pusė metų: girtuoklystė, seksas, vakarėliai... Jis buvo laukiamas svečias žvaigždžių namuose, vėl pradėjo rašyti geras dainas ir uždirbo krūvą pinigų, tačiau tai jo nedžiugino: vos atsiminęs apie Joko, Džonas puldavo į juodą melancholiją. Kartą savo koncerte Niujorke Džonas pamatė Joko, ir juos tarsi magnetas vėl pritraukė vienas prie kito. Daugiau jie nebesiskyrė.

Lenonas - pareigingas pilietis

Tetulė Mimi galėjo būti patenkinta: Joko tapo tikra šeimininke: giežta ir racionalia. O Džonas virto tvarkingu vyru: metė muzikavimą ir pašventė savo gyvenimą žmonai ir vaikui, kurį jam pagimdė Joko. Jis didžiavosi savo žmona, pamilo namus, dievino sūnų.

Bitlai nustojo bylinėtis vienas su kitu, Džonui atiteko jo milijonai. Audringi šešiasdešimtieji liko praeityje. Lenono - multimilijonieriaus ir pareigingo piliečio - deportacijos byla buvo baigta. Bet Joko nesijautė rami: ji visą laiką tardavosi su aiškiaregiais. Tačiau apie Marką Deividą Čepmeną jie nieko nesakė...

Šis buvo karikatūriškas Lenono atspindys: Čepmenas metė darbą ir gyveno iš to, ką uždirbdavo jo japonė žmona. Jis neturėjo pinigų, perspektyvos, sirgo šizofrenija. Senieji Lenono įrašai buvo vienintelė paguoda. 1980-ųjų metų gruodį M. D. Čepmenas nusprendė, kad jo dievas - netikras.

Gruodžio 8-ąją Lenonas išėjo iš namų: jo laukė krūvos darbų, ir jis neatkreipė dėmesio į žmogų, žengiantį prieš jį. Šis pašaukė jį, pakėlė ranką... Nugriaudėjo šūvis...

http://www.ve.lt/?rub=1065924826&data=2 ... 1088700479

Jau esu skaitęs tą straipsnį, bet gerai, kad įdėjai čia, gal kas dar neskaitė . Dar čia toks straipsniukas, nepamenu, kur skaičiau jį, bet dabar radau viename forume, kuriame taip pat kalbama apie Lenoną:

Mirties angelo vizija

Mylėjęs gyvenimą ir muziką, šlovinęs taiką ir draugystę legendinis dainininkas Džonas Lenonas paskutiniais gyvenimo metais tartum nujautė, kad jo žemiškoji kelionė jau baigiasi.

Iki mirties likus keliems mėnesiams, jį lankė keistos nuojautos ir vizijos. Gimus sūnui Šonui pasitraukęs iš aktyvios muzikinės veiklos, po penkerių metų Dž.Lenonas vėl ketino koncertuoti. Jis kūrė dainas, o šalia jo namų Niujorke vaikštinėjo žmogus, kurio galvoje įkyrūs balsai ragino nušauti dainininką.

2000-tųjų spalį Dž.Lenonui būtų suėję 60 metų. Šia proga buvo išleisti du jo soliniai albumai.

Albume „Double Fantasy“ yra trys naujos dainos, įskaitant „Walking on Ice“ ,kurią Dž.Lenonas su žmona Joko Ono parašė likus kelioms valandoms iki savo mirties.

Vienoje iki šiol dar negirdėtoje Dž.Lenono dainoje, kurią jis parašė prieš pat savo mirtį, yra kraupi jo tragiško likimo pranašystė.

Dainoje „Help Me to Help Myself“ ,kalbama apie dainininką persekiojantį mirties angelą.

Dž.Lenono sukurtame dainos tekste yra tokios eilutės: „Iš paskutiniųjų stengiausi likti gyvas, bet sunaikinimo angelas visur persekioja mane. Tačiau širdy žinau, kad mes niekad nė nebuvom išsiskyrę“ .


Budelis išsirengia į kelionę

Albumą perleidusios kompanijos „Parlophone“ atstovai pripažino, kad šiuos Dž.Lenono žodžius galima interpretuoti ir kaip besiartinančios mirties pranašystę.

Maždaug tuo metu, kai Dž.Lenonas rašė šias eilutes, jo budelis 25 metų Markas Čiapmenas rengėsi lemtingai kelionei į Niujorką.

1980 rugsėjo 10 dieną M.Čiapmenas parašė laišką savo vaikystės draugei Lindai Iriš.

Laiške – tik du sakiniai: „Aš einu iš proto. rugiuose prie bedugnės“. Po kelių savaičių savo korespondenciją ir čekius jis ėmė pasirašinėti Džono Lenono vardu.

Spalio 29 dieną M.Čiapmenas už 150 dolerių nusipirko 38-ojo kalibro revolverį.

Po mėnesio niekam nieko nesakęs jis išvyko į Niujorką.


Gerbėjai laukė naujo albumo

1975 spalio 9 dieną Dž.Lenono žmona Joko Ono pagimdė sūnų Šoną. Dainininkas pats nutarė auginti berniuką.

Pasitraukęs iš aktyvios koncertinės veiklos jis pajuto, kad gali laisviau gyventi ir kurti. Dainas albumui „Double Fantasy“ parašė per tris savaites.

Tai turėjo būti didis legendinio dainininko sugrįžimas. Milijonai gerbėjų laukė Dž.Lenono su nauju albumu, tačiau sulaukė kraupios žinios iš Niujorko Roosvelto ligoninės. 1980 gruodžio 8-sios naktį Džonas mirė nuo šautinių žaizdų į nugarą.

Dar toks įdomus dalykėlis, atrodo gatvė, kurioje Lenonas buvo nušautas pavadinta Strawberry fields, pagal žinomą bitlų dainą. Čia kasmet renkas jo gerbėjai.

O as kartais pagalvoju,kad Dzonas Lenonas tapo CIA auka..Ir Selindzerio knyga ''Rugiuose prie bedugnes'' visai cia ne prie ko..

Skaičiau Selindžerio knygą "Rugiuose prie bedugnės" ganėtinai seniai, gal ir ne kartą. Bet esu įsitikinusi, kad ten tos knygos herojaus prototipas yra Lenonas, nukeliavęs iki pat bedugnės.Ir autografo Selindžeris buvo paprašęs šiai knygai iš Lenono. O ko Čiapmenas kraustėsi iš proto dėl šitos knygos, nesuprantu.Ir iš viso, kas tas Čiapmenas, kodėl jam reikėjo šauti? Normali, paauglių auditorijai skirta knyga..Nei kažinkokia gera, nei kažinkokia bloga.Patiko ir tiek.

P.S. Sako, kad vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą yra netikslus..

Na tuo metu išties buvo mėgstama gerbėjams (?) šaudyti į žmones nuo muzikanto iki prezidento . Tikimybė, manau, nemenkesnė nei 50 proc., o tai daug

Na taip, jis - fanas. Nusivylė dievaičiu?
Kažkuo panašu į V.Cojaus variantą, kad po Cojaus žūties nusižudė 45 paaugliai.., tik čia patys prieš save pakėlė ranką.