Kiekvieną rugsėjo 1 prisimenu savo mokytojus. Pirmąją,a.a. Zofiją Galdikienę, kuriai nenorėjau paduoti rankos ir šiaušėsi kailis, kai pagalvojau, jog ji pusdienį bus vietoj mamos. O paskui ji turėjo varyt mane iš mokyklos namo, nes nenorėjau eiti, nes tik ant jos stalo buvo pačios gražiausios knygelės, abi kartu mokėmės įveikti neklusnią "M" raidę- ir rašėm, ir iš pagaliukų kalėm, kol vieną gražią dieną tarsi užuolaida nuo galvos nuslydo ir aš išmokau parašyt "M"!Vėliau susirašinėjom ilgai- ji kreipdavosi, kaip visada..".Kaip gyvuoji, smalsioji mergyt su kasytėmis?", nors kasų jau nebebuvo..Antrąją, a.a.grupės auklėtoją- kuratorę Jadvygą Jaselskienę, kuri išmokė ir rado laiko grupės merginų , atvykusių iš toliau, globai, rūpinimuisi, pamokymams kaip tvarkytis pasikeitusiomos sąlygomis, įdiegusiai meilę kelionėms. Išsibastėm drauge po visus pasviečius..
Man pasisekė-gyvenime turėjau be išimties visus gerus mokytojus ir mokytojas.Kai pati tapau mokytoja,tai irgi jų nuopelnas, jie to net nežino, pradžioje stengiausi pamėgdžiot būtent juos, kol atradau save..
Rugsėjo pirmos laukdavau jau nuo liepos vidurio..
Išsiblaškėme.Likimas visus, ir mokytojus, ir klasiokus, grupiokus išskaidė po visą pasaulį...Norėčiau dar pabūt mokine..ir susitikti su man brangiais žmonemis iš mokymosi ir studijavimo laikų..
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Atrodo visai nesenai, vesdama pirmokėlį už rankos, neįsivaizdavau, kad tai bus paskutiniai metai, paskutinis šypsnis mokyklai...šiandien tuo jau patikėjau 
