Kaip kas valgo. Mano mažiulei dar metų nėra...
Taigi, prieš kelias dienas pjausčiau svogūnus. Ta prieina ir mykia - "mmmm, mmmm, niam niam." Atseit, duok. Daviau truputį, mažytį gabalėlį. Įsikišo į burną, pakramtė, parodė baisią pasibodėjimo grimasą ir išspjovė. Paskui kokią pusę minutės žiūrėjo į tą svogūno gabalėlį, demonstruodama jam pasibjaurėjimą, ale neiškentė, sugriebė ir įsikišo į burną vėl. Pakramtė, išspjovė su ta pačia baisia grimasa. Po pusės minutėlės - vėl...
Praėjo kelios minutės tokių pasibodėjimų ir mažiulė nusprendė, kad visai skanu. Prišoko prie stalo ir įsakmiai pareikalavo dar. Naujas mažiukas gabalėlis buvo sudorotas per kelias sekundes ir mažė jau pati griebė nuo stalo visą smulkintų svogūnų saują, kurią iškart susikišo į burną. Paskui - dar saują. Ir dar saują... Svogūnai patiko
-----------
Prieš porą mėnesnių mažiukė pirmą kartą paragavo žalios mėsos. Aišku, tokios, ne tai kad žalios, o truputėlį šalto rūkymo. Kaip ir žalia, bet skanesnė.
Taigi, gavusi mažą gabalėlį, apžiūrėjo jį, įsikišo į burną ir... Kad jūs žinotumėt, kokios akys... Žvilgsnis pilnas ekstazės ir kažkokių prisiminimų... Ji ATPAŽINO tą skonį!!! ATPAŽINO, nors nei karto neragavusi!!! Kai mama jos paklausė "ką čia valgai", mažiukė iškart įtarė, kad kažkas gali atimti jos MĖSĄ ir puolė iš virtuvės. Belėkdama griuvo, bet taip ir nepaleido mėsgaliuko nei iš rankų nei iš burnos ir tiesiog nusirideno, pasispirdama kojomis ir vartydamasi kuo toliau nuo visų, kad tik suvalgyti savo MĖSĄ. Dabar mes žinome, koks pats didžiausias skanėstas.
Ir dar - nuo šiol aš tikiu ir sena legenda apie tai, kad senovės lietuviai vaikus maitindavo žalia mėsa, o motinai pritrūkus pieno - girdydavo jaučio krauju.