..is tiesu siandien diena,kurios daugiau nebenoreciau.. per daug ivykiu... Atsikeli ryta.. nerandi..masinos... paskambina.. po keletos val ir pasako.. Jusu mamai diagnozavome..-...............Jauciu, kad artimojo zmogaus liga mane labai stipriai paveike, negalin atsiriboti, nors kiek papailseti....Netekti artimo žmogaus, susirgti vėžiu, pereiti ugni ir vandeni.... Kodel kai kuriems Dievas siuncia tiek isbandymu. Tikrina zmogaus stiprybe, nori irodyti, jog nepanaudoji visu galimybiu ? Kodel.......

Padukele, nuoširdžiai užjaučiu

Kiekvienas begimas i saule,ar nakti,veda i mirti ir nauja gimima,kuris skaudina siela .Bet visi eina tuo keliu,visi mirsta,visi gimsta,nes amzinoji Motina amzinai grazina juos dienai.

Nu jo...kazkoks zvaigzdziu issidestymas negeras sia savaite... pirmadieni apsigyniau diploma, vakare skambinu mamai, o ta ligoninej... skambinu kita ryta, o ta jau operacinej.... tai gerai, kad tik apendicitas, bet ir tai nuotaika nekokia buvo... bet kai viskas gerai pavyko, tai dabar ramiau... o del visokiu diagnoziu, tai tikrai baisu, kai tai atsitinka artimam zmogui... jauciu man irgi butu labai negera, jeigu taip atsitiktu kuriam is mano artimuju... bet kai taip atsitinka vytresniam nei tu, tai dar kazkaip galima paaiskinti gyvenimo desniai ar nzn kuom, bet kai tevai isgirsta, kad ju vaikui vezis ar dar koks biesas, tai manau baisiau... nors kaip sakoma, kiekvienam savas skausmas skaudesnis... Laukykis Padukele!!!

...nu.

na ziauru kai suserga musu artimas mylimas zmogus,tai nepakeliamas skausmas...visas gyvenimas gali apvirsti aukstyn kojom,bet jei jau taip nutiktu reiktu apsisarvuoti didele kantrybe,zinoma nera taip paprasta kaip diskutuoti ar patarti zmogui,bet ir negalima jo palikti likimo valiai ar visai nusigresti nuo jo,kadangi mes patys nezinome kaip musu likimas atsigres mums atgal....jei jau myli tai ir visa siela reikia buti su juo,rupintis ir myleti....gerbkime vienas kita ir mylekime ypac tausokime save tada ir tapati liga bus neproblema ir patys busime laimingesni na jei kur nusisnekejau is anksto atsiprasau

Greičiausiai esi teisi dėl išbandymų.
"- Stok, ponia...Kad tamsta žinotum kaip esi prakeikta...
- Pati žinau...Dink iš akių..."
Va toks "malonus" pokalbis įvyko prieš 9 metus tarp mano žmonos ir vienos iš Kauno čigonių. O grįžinėjo tada mano žmonelė iš Kauno onkologinės ligoninės su vienareikšmiška ir galutine diagnoze. Pasakytų
man dabar kas nors, kad "Tikri vyrai neverkia", taip ir vožčiau į dantis.
Nėra tokių žodžių kad apsakyti tuometinę mano ir man artimų žmonių
būseną.Tiesiog kažin koks visiško bejėgiškumo, baimės ir įsiūčio mišinys.
Dar ir dabar kam nors pradėjus aiškinti "oi, kaip aš tave suprantu" norisi
tokį žinovą pasiųsti toli, toli... Nesupras to niekas, kam neteko tokį pragarą
iškęsti. Pustrečio pakelio cigarečių per dieną, išsikeiki, paskui meldiesi ir
vėl tas laukimas.
Žmonos operacijos dieną prisiminiau bažnyčioje duotą santuokos priesaiką ir dar kartą pats sau prisiekiau...Kas bebūtų - nepaliksiu.
Po to operacija, pusantrų metukų dukrytės kas pusvalandį kartojamas "kada grįš mamytė?" klausimas, praėjus truputį daugiau nei metams antra operacija...
O vis gi Dievas yra. Pamažu žmona atsigavo,pamažu į šeimą sugrįžo ramybė.Prisimenam tą košmarą tik kartą metuose, žmonai važiuojant eiliniam sveikatos patikrinimui. "Žinote ,ponia, jus dabar galima
ir vežiman kinkyti", tai paskutinė diagnozė, kurią sužinojau vakar.
Stiprybės tau.

Sunku ka ir pasakyti..Judu iveikete tai..Judu abu ..Isgyvenot baisias minutes, valandas, metus, ir ne vienus. To nepamirsite niekad, taciau jusu seima, patyrusi isbandyma, tapo zymiai stipresne.
Nuosirdziai linkiu jums sekmes, atsigauti po kosmaru, graziai auginti dukrele.. ir, jei musu mintys veikia kaip programa, pasiusta kitam zmogui,..turetu suveikti..