pavydas nera nepasitikejimo zenkas....nepasitikejimas ir pavydas yra visiskai du atskiri dalykai.ir nemaisykit to....is pirmo zvilgsio atrodo panasus bet taip nera...o patiekekit meile be pavydo (saikingo) irgi nemeile....jei tu nepavydi tai vadinasi tau tas pats su kuom bus ir ka veiks tas zmogus...kai pamatai tarkim savo antraja puse snekantis su kokia moterishka ir jei nera ne kruopelytes pavydo tai jau yra nesveika....nesakau kad pamacius ta zmogu kalbantis su kitu reikia ant jo rekti ir sakyti ka cia darai ar neleisti kalbetis...bet truputeli pavydeti tikrai reikia...

"pavydas nera nepasitikejimo zenkas....nepasitikejimas ir pavydas yra visiskai du atskiri dalykai.ir nemaisykit to...."[Padukele raso]

Hm ..As vis tik esu linkusi manyti,jog tai net labai susije dalykai.Savimi nepasitikintis zmogus daznai kitus laiko slaptais isminciais;jie jam atrodo geresni,protingesni,grazesni..Nepasitikintis zmogus stokoja saugumo jausmo ir yra kankinamas nepilnavertiskumo komplekso.Jei nera pasitikima savimi,neimanoma pasitiketi ir kitu.To pasekoje ir atsiranda pavydas..Ar ne taip?!..

niu bent ash taip nemanau;) pasiliksiu pries savo nuomones;)

jeigu truputuka del mylimo zmogaus ar siaip del brangaus zmogucio pawyduliauji,wadinasi jis taw rupi.bet swarbiausia wiskas su saiku

Mano manymu, visiskas pavydo tarp partneriu nebuvimas, gali rodyti apie meiles ar aistros nebuvima.... Meile egoistiska, tuo ji ir sukelia pavyda.... Kai kas gali man oponuoti, kad jei tarp partneriu visiskas tarpusavio pasitikejimas, tai pavydo neturetu buti..... Taciau, kai zmona pvz skiria daugiau laiko vaikui, o ne vyrui, taip pat kyla savotiskas pavydo jausmas (ir prie ko cia butu pasitikejimas ir pan.) Bet aisku pavydas (vadinasi ir egoizmas) turi tureti ribas. Kokias? Nezinau-matyt tokias, kad neribotu kito zmogaus laisviu (placiaja prasme).

pavydas na manau pavydas priklauso tik nuo zmogaus,vieni nesupranta kas tai kiti to niekad neparodys o vat treti jau kaip uzpavydes,kad net karsta paliks manau malonu kaip artimas zmogus mus uzpavydi,jug tada pasijauti kad esi rupima ir svarbi antrai pusei........na kita vertus jei pavydas nesveikas mes nuo jo pavargstame,kartais prieiname prie tokios ribos,kad tenka skirtis ir t.t.tzinoma buna ir ziauriau .na nera cia ka daug diskutuoti,kaip jau minejau viskas priklauso tik nuo musu paciu......!!semes

bet koks pavydas yra bjaurus..dalykas.. Bjauriausia, kai zmogus nebesugeba jo nuslepti, tryksta pro ausis, akis, is burnos, is rasto eiluciu...Gaila tokio zmogaus.

Pavyduliavimo jausmas būdingas daugumai žmonių, tačiau kiekvienas jį skirtingai išgyvena. Pasak psichoterapeuto F. Riemanno, visus žmones galima suskirstyti pagal keturis asmenybės tipus. Šių tipų atstovai meilę vertina skirtingai bei pavyduliauja dėl skirtingų priežasčių.
Šizoidu F. Riemannas vadina žmogų, kurį valdo baimė atsiduoti. Šie žmonės bijo mylėti, nes tai reikštų savęs atsižadėjimą. Vis dėlto, žmogiškųjų santykių jie taip pat trokšta. Tokie ambivalentiški išgyvenimai gali prasiveržti ekstremalaus pavyduliavimo forma, kuris kartais virsta net pavydo manija. Šizoidas jaučia, kad jo emocinis šaltumas, nedėmesingumas partneriui nėra malonus ir jis, be abejo, numano, jog vargu ar kas nors ilgai su juo palaikys artimus santykius. Dėl šios priežasties, jis aplink įžvelgia vien varžovus, kurie jam atrodo (o dažnai tai būna tiesa) geresni mylimieji ir vertesni meilės nei jis. Ilgainiui pavyduliavimas virsta manija, savotiška griovimo aistra, tarsi užburtu ratu, dėl to žmogus pats kenčia ir verčia kentėti kitą. Partnerystė tampa nepakenčiama.
Depresišką žmogų F. Riemann apibūdina kaip turintį didelę tapimo savimi baimę. Toji baimė patiriama kaip nesaugumas ir izoliacija. Šiam žmogui svarbiausias dalykas gyvenime – noras mylėti ir būti mylimam. Taip jis gali atskleisti geriausias savo savybes. Jis linkęs į altruizmą ir savęs, savo norų atsisakymą. Depresiškam žmogui jo partnerio atitolimas ar mažesnis artumo poreikis nei jo paties kelia didelę įtampą, frustraciją, konfliktus ir nepasitikėjimą. Patirdamas šiuos jausmus, depresiškas žmogus linksta savo partnerį dar labiau apsupti dėmesiu, švelnumu bei rūpinimusi. Deja, kaip tik tai partnerį dažnai dar labiau atstumia, verčia saugoti savo ribas, o depresiškas žmogus tokį elgesį aiškinasi kaip ženklą, kad jo nebemyli arba kad partnerio gyvenime atsirado kitas žmogus. Atstumas tokiam žmogui – atstūmimas ir vienatvė, kuri gali sukelti pavyduliavimą, depresiją ir neviltį. Pavyduliaudami šie žmonės verkia, dejuoja, grasina nusižudyti, o kartais ir iš tikrųjų bando tai padaryti.
Trečiojo tipo žmogų F. Riemann vadina suvaržyta asmenybe ir apibūdina kaip bijantį permainų. Šio tipo žmonės iš visų jėgų bando kontroliuoti savo jausmus, „neišleisti jų iš rankų“. Esą jausmais, tarp jų ir meile, pasikliauti nevalia, jie nepastovūs ir praeinantys. Jausmus suvaržytas žmogus dozuoja, galima sakyti, taupo. Taip pat nelabai tesugeba suprasti ir partnerio jausmus. Jei depresiškas žmogus partnerį bando kontroliuoti iš baimės prarasti, tai suvaržytas – iš noro kontroliuoti, dėl valdžios poreikio patenkinimo. Savo partnerį jis greit ima laikyti savo turtu, savo nuosavybe. Iš kito reikalauja daug paklusnumo ir prisitaikymo. Suvaržyto žmogaus gyvenimas vyksta pagal taisykles, čia nebelieka vietos įvairovei ir linksmumui, spontaniškumui ir gyvenimo džiaugsmui. Tas pats pasakytina ir apie intymius santykius – tai vyksta ne dėl potraukio ir nusiteikimo, o todėl, kad „atėjo laikas“. Nuo tokio žmogaus partneris kenčia, reiškia nepasitenkinimą ir galbūt ieško to, ko trūksta partneriui, kitur. Net patirdamas stiprų pavyduliavimą ar įniršį dėl neištikimybės, suvaržytas žmogus elgiasi labai atsargiai: delsia, dvejoja, kankina save abejonėmis, ar gali būti agresyvus, kaip tai atrodys kitiems, ar tai neprivers jo partnerio visiškai jį palikti. Jei pavyduliavimas vis dėlto išreiškiamas agresyviai, tuomet dėl to labai gailimasi, jaučiama kaltė. Užgniaužti susikaupę jausmai kartais gali išsiveržti ir baigtis katastrofiškai.
Dar vieną žmonių tipą F. Riemann vadina isteriškomis asmenybėmis. Mylintis isterinių bruožų turintis žmogus yra karštas, aistringas ir reiklus. Dažnai pačią meilę jis myli labiau nei partnerį, yra kupinas smalsumo ir alkio, nori pažinti kuo daugiau meilės formų. Likę vieni šie žmonės kenčia ir nuobodžiauja. Meilės santykiai yra priemonė, kuri liudija jų žavesį, todėl turi būti nuolat atnaujinami. Šio tipo žmonių savivertė priklauso nuo to, kiek jais yra žavimasi, todėl jie linkę nuolat ieškoti vis naujų partnerių. Pavyduliaudami šie žmonės elgiasi itin liepsningai ir dramatiškai, net maža užgaulė gali sukelti stiprią neapykantą, o partnerio neištikimybė – didelis smūgis jų savivertei.