Pastebėjau, kad su manimi palikta sesė geriau sugeba savimi pasirūpinti nei su mama būdama. Ir supratau kodėl. Praktiškai viską šiandien dar kartą perskaičiau. http://vilniaus.diena.lt/dienrastis/priedai/seima/savarankiskumo-pamokos-141390
Negasdinti vaikų, kad kitam kambary "šniūras", vaikas vienas ten niekada neis, bijos tamsos,
negasdinti, kad atvažiuos ir išveš policija ar greitoji - kai reikės jų pagalbos, vaikas ten nesikreips.
Jei jau namie prieš valgį plauni rankas, tai ir svečiuose reikia vaiką pratint.

O kokių nuotykių esate jūs patyrę.
Kokį vaikystės "siaubą" turėjote?

Puiki tema, pliusas.
Vaikas į pasaulį ateina su užprogramuotu užtaisu "aš pats".
Tai mes, tėveliai, jį taip suprosijam, kad vaikas tampa mažu tėčio ir mamos vergvaldžiu, bijodami, kad aplinka kaip nors jam nepakenktų ar nepadarytų kokį darbelį netaip, kaip suaugusiam norisi..Neleisdami į patirtį ateiti savo keliu ir įstatyti vaiką į savo patirties rėmą, padarom taip, kaip yra- atnešk, paduok, aprenk.
Vaikystės siaubas ir nuotykis ?
Jų kiek nori...
Vienas- srydis iš aukšto medžio kartu su visa šaka ir kojos išsinarinimas. O kad nesuprastų mama- karštą dieną pravaikščiojau su ilgais guminiais batais. Viskas paaiškėjo tik vakare, kai reikėjo padėt nutraukt nuo ištinusios kojos batą....

O gasdinimų pasitaikydavo. Na profilaktiškai

Ne pliuse. Ir fizinių bausmių niekas netaikė. Paprasčiausiai tai buvo kvailas, o gal ir nekvailas vaikiškas susirūpinimas mama ir tėčiu, kad nepergyventų .
Žiūriu, čia visi tokie rimti, kad nieko nieko iš vaikystės neturi?