Nori patvirtinimo-prašom.
Nutiko tas dalykas maždaug 1993 metais. Kaip tikras lietuviškas bedarbis, tupėdavau tuo metu Lazdijų turguj ir prekiavau skudurais. Tai va... Prisistato vieną dieną prie mūsų chebros dar vienas prekeivis. Išsikrovęs ant prekystalio prekes aišku ateina prie visų susipažint. Žiūriu taip, žiūriu anaip, labai jau keistas tas jo susipažinimas.
Su moterimis pokalbis tik apie biznį, bet jei užkalbins kokį vyrioką... Apkabins, pradės skiest kaip jis "specnaze" tarnavo... O kokie jo raumenys...
Kur dėsies, atėjo eilė susipažint ir man. Deja, matyt smarkiai teko nabagui nusivilt, kai į tokį "pažinties" būdą atsakiau pasiūlymu "o kaip na ščiot per snukį"?
Atsikabino.
Praėjus gal savaitei matau, kad "donžuanas" prekiauja jau ne vienas. Su juo maždaug 12-13 metų berniokėlis. Perka tam vaikui viską krūvom. Jautresnės moterytės net ašaroja matydamos, kokį gerą tėvelį vaikiukas turi.
O po kelių dienų, "tėvelis" iškrečia tokį fintą.
Kitapus gatvės, ties turgumi buvo padaryta aikštelė "Ūkininkų turgui", o už jos tokie krūmokšniai, balos, žodžiu dykvietė. Taigi, išlekia iš tų krūmų minėtas berniokėlis. Akys kaip lėkštės, kelnės rankoj...
Aš tuo tarpu kalbėjausi su kitais prekiautojais. Pribėga tas vaikas prie mūsų - "Dėde, gelbėkit...". Klausiam nuo ko-tyli... Gerai, kad greit supratom kame reikalas. Penkiese nuėjom ieškoti "tėvelio". Radom nabagą dar kaip reikiant neužsimovusį kelnių.
Atlupom tą gyvulį tiek, kad liko ir prekės ir pinigai (juos atidavėm tam vaikiukui) ir paties daugiau turguj nematėm. Kai pagalvoju, kad panašūs dabar visa gerkle rėkia "leiskit įsivaikint"...