Sukonkretink klausimą, bąndysim išsiaiškinti..galima juk ir nesuprast, nieko čia tokio..

Ne taip supranti žinoma , turėjau galvoje tai, kad visiška nesamonė steriotipas, jog "du vaikai kur kas geriau nei vienas", kaip, kad nesamonė būtų sakyti, jog 3 geriau nei 10, ar 10 nei 3 ir t.t.

O dėl tų dviejų vaikų jau kalbėjau asmeniškai, manydamas, kad du vaikai gyvenimą praturtintų (kaip kad ir vienas), o trys jau pradėtų "skurdinti", nors kai kas tai vadina pasiaukojimais ir kitokiais blablabla, bet mano nuomone kiekvienas šeimoj turi jaustis laimingas, net ir tėvai, o man asmeniškai ramybę mėgstančiam (ne tai kad garsinę ramybę, bet tiesiog šiaip ramybę, nežinau kaip čia smulkiau paaiškint ) tai daugiavaikė šeima tam labai prieštarauja (žinoma tik man asmeniškai ir mano būdo žmogui)

neskaiceu visos temos.ce jau kaip kam iseina (as turiu materialine puse) nors jei bus koses vienam-bus ir kitam.as us daugiaviaikias seimas[sedi bevaikis]

Fungai.., aš pati iš trivaikės..šeimos...Na, nebuvo to materialumo pakankamai, o be to, tai suvokė tėvai, o mums kas? Pavalgom- ir aida į kiemą žaisti.. Aš tai supratau žymiai vėliau, nebuvo pas mus tokio įpročio kaulyt iš tėvų daiktų. Ar lyginti, kaip gyvenam mes, o kaip anie..Ir atrodė, kad visko užteko.Vėliau, mirus tėvui, mus tris užaugino viena mama- jai buvo 39.Ir visus į mokslą išleido.., batai, apranga, reikmenys ..Kaip mama sugebėjo? Mama dabar sako, kad tik mes jai padėjom gyvent ir planuot į priekį..
Suprantu, dabar kitas laikmetis, kitokie poreikiai, tik biednystė gal ta pati.ar bent panaši...Dažnai pagalvoju- ar tikrai viską lemia materialumas..Ne vienam nuo jo taip koktu būna, kai visą laiką trūksta kažko kitko..Manau, kad pati laimingiausia šeima, kada joje visi sveiki ir gyvi, draugiški, atidūs vienas kitam, nesvarbu, koks skaičius vaikų šeimoje..Gal minoriškai skamba, bet visada buvau tokios nuomonės. Aš už bendravimą ir santykius šeimoje, kad ir kūdesnėmis sąlygomis..

kaip busi linksmas ir laimingas, jei pilve koncertai gros. Aš už tiek vaikų, kiek galėtum išlaikyt ir išleist į pasaulį (ir apie save nepamirštant).

Red, aš galvoju, kad visais laikais žmogus prasimanė maisto, gal ne tiek kokybiško, bet nebadavo. Juk gali būti ir priešingai- kada maisto, kito aprūpinimo į valias, tačiau nėra normalių santykių , kas veda į šeimos skaidymasi..
Geriausias variantas yra, kai yra tas ir tas, bet ne visada taip būna..ir dažniausiai nebūna.., kiek teko susidurti..
Geras klausimas iškyla- kas svarbiau, materialumas ar dvasinės dovanos šeimoje ?
Kaip elgtųsi žmonės, bijodami materialumo stygiaus, prie planuoto skaičiaus atsiradus vaikams- netyčiukams?

asha, dabar moterys(merginos) elgiasi labai paprastai ... mediciniškai. Juk materialiame pasaulyje gyvenam, dvasinės vertybės numestos į šoną. Rezultatų norisi tuoj pat. Vaikam numetami žaisliukai, pamirštant apie įdomų pokalbį, akių kontaktą, šiltą apkabinimą, namuose mamos gaminamą maistą ...

Red, aš tokį atsakymą tikėjaus ir norėjau išgirsti..Liūdna labai..ir skaudu..Gyvenimo tempai išvijo moterį iš namų, masinis vaikų auklėjimas visą dieną darželyje, mokykloje irgi praleidžiama didesnė dienos dalis.. Kai pagalvoji, koks procentas laiko lieka individualiam pabendravimui su vaikais?
Masinis auklėjimas niekad neatstos individualaus bendravimo ir kokybiško vertybių diegimo..
Kaip anksčiau rašiau, nėra šiandien prasmės bute statyti didelį apskritą stalą, kad prie jo susėst ir pabendraut pietų metu, nes nebus kas prie jo sėda..
O moters stojimas prieš peilį (perkeltine prasme) , kad išsivaduot nuo netyčiuko- tai milžiniška trauma moters psichikai..Liūdnas patyrimas, kuris persekioja visą gyvenimą..