Na taip blablabla tik man, o ne tau, mano gyvenimas ir realybė būtų blablabla, tau . Man iš draugų, kurie iš daugiavaikių šeimų, tiesa sakant kiek mačiau kaip tik ten tas "švelnumas" pasirodė visiškai minimalus ir tarpusavio ryšiai vos tokie ne dalykiški (nors suprantu, kad visokių šeimų būna, VISUR) .

Kodėl?.. Manau, kad mudu prie šio požiūrio einam su skirtingom pozicijom- tu iš materialinės pusės, aš iš psichologines..Galima būtų ir padiskutuot apie mažavaikių ir daugiavaikių šeimų trūkumus ir privalumus, be asmeniškumų..žinoma.
O šiaip aš suprantu žmones ir tu labai klysti.., išsakydamas savo mintis apie mane
Pastebėjau, kad mudviejų "susikalimai" duoda peno

Anaiptol aš žiūriu ne iš materialinės pusės, ją tiesa, įvertinu taip pat galvodamas apie vaikus ir gyvenimą ir realybę, o ne aklus standartus , kodėl reikia priimt tokį nustatytą požiūrį - nori turėt mažai vaikų, reiškias tu karjeristas, egositas, materialistas, jei daug - tu šaunus ir geras, pasiaukojantis žmogus, žvelgiantis tik į dvasinius dalykus. Aš galvoju, kad dvasiškumas ir materialumas taip pat turi būti pusiausvyroj, kad gyvenimas būtų sveikas. Manau, kad tikrai tiek mažavaikės, tiek daugiavaikės šeimos turi tiek ir privalumų, tiek ir trūkumų viena prieš kitą ir įvertint šiaip būtų įdomu, bet reikalas tas, kad čia nebus nugalėtojų, sudarius privalumus ir trukumus KIEKYBIŠKAI, nes viskas remiasi į kokybiškumą ir vėlgi grįštam į pradžią, kai tai kas man privalumai, tau galbūt trūkumai ir atvirkščiai



Tu tai vadini susikalimais, aš diskusija (beje, taip pat, manau, dažniausiai produktyvia ir įdomia) , vėlgi požiūrio reikalas . Be to iš šito dalyko dar kartą matom, kaip gyvenime reikalingos priešybės ir skirtumai

Drs, gal skeliam temą? Po anuo pavadinimu nelabai aišku, kokią diskusiją čia užvedėm.. Atsiklausiu, kad nebūtų nesusipratimų..



Tai va apie pusiausvyrą ir kokybiškumą, ką galima duoti vaikui, aš sutinku.Tačiau nesutinku su tuo, kad viską tėvai sudės žmogiškomis pastangomis į vaikus ar vieną vaiką tiek, kiek gali vaikas ar vaikai gali pasiimti iš aplinkos bendraudami su broliukais ar sesutemis, ar vienas- bendraudamas tik su tėvais ar močiute..Tik nesakyk, kad augę vieni vaikai nėra egostiški- jie nemoka dalytis , jiems žymiai sunkiau atsisakyti savininkiškumo jausmo (jam, jo, jis)..Tai pastebima ir mokyklinio amžiaus vaikuose.


Na, čia toks išsireiškimas, kuris reiškia diskusiją ar nuomonių nesutapimą , todėl kabutėse ir rašiau..

Aš jau tau sakiau, kad, tu, turi VIP leidimą be atsiklausimo skelt, mano žodžius į temas jei tau atrodo, kad taip bus geriau .

O dėl egositiškumo, tai pasakysiu, kad ir daugiavaikėse stebuklai nesidaro ir ten dažnai vyresni pavydi jaunesniem už didesnį tėvų demesį, arba/ir atvirkščiai mažesni, didesniem dėl daugelio dalykų. Tikrai nesutinku su tuo, kad jei yra vienas vaikas tai jau jis bus egoistas, čia vėlgi tik auklėjimo spraga.

Tu pats kaltas, kad turi įdomių minčių ir moki kalbėtis:)

Kas gerai:

Manoma, kad šeima, kurią sudaro tėtis, mama ir vienas vaikas (juo labiau – tik mama ir vaikas /tik tėtis ir vaikas) negali suteikti vaikui pakankamos socialinio bendravimo patirties. Neretai tokioje šeimoje kiekvienas turi savo atskirą pasaulėlį. Be to, šiuolaikinėse šeimose, kur nebegalioja griežtos etinės normos, tarpusavio santykiuose tarp jaunesniosios ir vyresniosios kartų nebeliko normalios hierarchijos. Daugiavaikė šeima – mini sociumas, turintis vidines nuostatas: vaikas čia turi galimybę būti ir vyresniojo vaidmenyje, ir jaunesnio, jis turi užmegzti kontaktus su kiekvienu šeimos nariu, bendrauja ne tik su savo, bet ir kitos lyties vaikais, mokosi nusileisti ir apginti savo nuomonę, parodyti geraširdiškumą ir lankstumą. Jei auklėjami teisingai, vaikai iš daugiavaikių šeimų pasižymi mobilesne psichika, atsparesni stresams ir geriau adaptuojasi bet kuriame kolektyve. Atsakomybė ir savarankiškumas jiems nesvetimi, nes daugiavaikėje šeimoje jie greičiau išmoksta apsitarnauti patys. Žaisdami jie daug išmoksta vieni iš kitų, šios žinios ir įgūdžiai kur kas tvirtesni, nei tai, ką jiems kala į galvas tėvai.

Auklėdami savo pirmagimius, tėvai daro nemažai klaidų, ne paslaptis, kad „pirmas blynas prisvyla...“ Tie, kas apsiriboja vienu vaiku, taip ir neįgyja teigiamos patirties ir negali vėliau padėti tinkamai auklėti anūkėlį. Taip „pirmo blyno“ karta keičia kitą kartą, o žmonių sąmonėje susiklosto mitas, kad vaiko auginimas – tikras košmaras, kur jau ten antrą ar trečią!.. O tie, kas surizikuoja ir gimdo antrą, trečią, ketvirtą vaikutį, be abejo laimi: jie turi galimybę nebekartoti klaidų, padarytų auginant pirmagimį, ir pakoreguoti savo santykius su vyresniuoju. O svarbiausia, stebėdami tai, kaip tėvai augina jaunėlius, vyresnieji broliai ir seserys įgyja neįkainojamos šeimyninės pedagogikos patirties, todėl ateityje jie nebijo kurti savo šeimų. Daugiavaikė mama sugebės tinkamai paruošti vyresniąją dukrą būsimam nėštumui, žindymui krūtimi, nes pati apdovanota didžiule patirtimi. Apskritai, daugiavaikės šeimos vaikai yra geriau pasirengę santuokai. Jie suvokia vyro ir moters psichologijos skirtumus, moka ieškoti kompromisų, yra atsakingesni, o vaikinai nebijo „moteriškų“ buities darbų, sugeba prižiūrėti mažylius.

Ir kas nelabai gerai :

Be abejo, daugiavaikė šeima turi ir savų problemų. Bene sudėtingiausia – surasti laiko sau, skirti pakankamai dėmesio kiekvienam vaikui asmeniškai (akis į akį). O normaliam vaiko vystymuisi tai būtina. Dažnai daugiavaikės šeimos vaikai per žemai save vertina, nes žvelgia į save kaip į didelio kolektyvo dalelę, retai kada susimąsto apie savąjį „aš“. Paauglystėje tai gali atsigręžti hiperkompensacija: jaunuolis mėgins įsitvirtinti visais įmanomais būdais, įrodinės savo unikalumą.

Net ir gyvenant pakankamai erdviame būste sunku atrasti vietelę pabūti vienumoje, tyloje ir pamąstyti. Paaugliai dėl to labai kenčia, svajoja apie savo atskirą kambarį, kur galėtų pasikviesti draugų ar mylimą žmogų.

Čia ne mano mintys, bet jos patiko man..

http://supermama.lt/portal/content/view/1825/2/

Aha, tikrai įdomu, bet man asmeniškai tas kas "nelabai gerai" ir yra taip labai negerai . Nors vėl turbūt viskas priklauso nuo įpratimo, man sunku būtų įprasti gyvent didelėje šeimoje, o žmonėm iš daugiavaikių šeimų, matyt, nelengva būtų prisitaikyti mažaivaikėje. Kiek pastebėjęs tai dažnai žmonės tiek iš mažavaikių šeimų, tiek iš daugiavaikių šeimų, toliau tęsia tokią vos ne giminės "tradiciją". Va norėčiau kokios nors informacijos apie jaunas šeimas, kai tėvai yra iš ganėtinai skirtingo dydžio šeimų, vienas iš mažavaikių (sakykim iki 3), o kitas (iš 5 ir daugiau). Gal net yra koks dėsningumas sudarant porą, arba bendravimo problemos, privalumai tokioje šeimoje