Labai neprotingas dalykas vaikus daryt neva iš patriotinių paskatų kai aiškinama, kad visi "darykit", nes reikia . Dėl tų vaikų skaičiaus aš net neabejoju, kad didelių problemų nebus ar tas vaikas vienas, ar jų dvylika, jei bus normali šeima, gal lengviau tam tikrom prasmėm bent du augint, apsikuopt padės ir kaip red_line sako, bus už auklę ir pan. ir t.t., bet kažkaip nenorėčiau vaikų prisidaryt vien dėl tam tikrų "patogumų"

...na ką,pasisakysiu ir aš,augau vienas,bet sienos blizgėjo kaip veidrodis.Nuo 10 metų pradėjau dirbti visus ūkio darbus,nuo 12 suktis vietuvėj,kvailom mintim nelikdavo laiko,taigi manau posakis kad vienturtis yra padykęs ir lepūnėlis tėra mitas,nes pažįstu daug tokių kurie augo su broliais ar seserimis,o yra baisūs savanaudžiai.Nesutinku,kad "krūvoj"gyvent geriau,priešingai manu,kad kai augi vienas,pats turi viskuo rūpintis,nes nieks nieko už tave nepadarys,ir nieko neapkaltinsi,kad čia,neva,jo darbas,o ne mano.
Žinau vieną,šeimą,kur keturi broliai neturi apie ką pasikalbėt ir susitinka tik tada kai kas nors giminėj numiršta...
Dar viena blogybė mano manymu augant didelėj šeimoj-bandos jausmas,kai visi viską daro kartu,o tai jau kvepia nebaudžiamumu,nes mes kartu buvom kodėl baudi tik mane o nes visus ir t.t
Dabar apie ateitį,nemanau kurti šeimos,juo labiau turėt vaikų,tuoj paaiškinsiu kodėl,sveikas žmogus visada nori turėt savo palikuonių,taip jau gamtos surėdyta,bet pamirštame vieną dalyką,ar tas vaikas pats nori gimti?Niekas jo neklausia, "paleido ant svieto ir pirmyn vergai nužemintieji".Suprantu kad daug kam,jei ne visiems,toks požiūri atrodo kvailas,o ,anot Ashos,dėsningas,nes augau vienas ir bijau kurt seimą,bet tai yra mano pasirinkimas,ir nemanau keistis,sekti bandos pavyzdžiu...

Šaunu, kad prisijungei, DZIN..

Dzin, žinoma, tik mano nuomone toks požiūris, kad galima neturėti ir jokių vaikų nėra jau toks "neteisingas", vėlgi reikia rinktis savo prioritetus. Kažkada ir aš tokią galimybė buvau apsvarstęs, kad taip galima išlaikyt žymiai daugiau asmeninės laisvės ir nesiaukot dėl instinktų savo, vadinkim kažkokios "gyvenimo prasmės", nugyvent taip, kad pabaigoj galėtum pasakyt, kad ištikro gyvenai, o ne pastatei namą, pasodinai medelį ir užauginai vaiką , vėliau pagalvojau, kad taip tai nors ir instinktai (ir nereikia aiškint, kad yra kitaip), tačiau kovot prieš juos beviltiška ir neprotinga, lygiai kaip ir ląstelei kovot prieš visą organizmą ir jo poreikius . Bet jei tavo toks pasirinkimas, ne kaip maištininkui kovojant prieš instinktą, o tiesiog manai, kad taip jausies geriau tai aš tikrai palaikau tave. Aš ir galvoju, kad jei jau nerasiu tokios moters, kuri atrodys galinti būti tikra gyvenimo draugė tai irgi nespjaunu į tokį šulinį . Apie meiles (kas ištikro greičiausiai yra tiesiog trumpalaikė aistra) šnekėt neverta, kažkaip galvoju reikia vertint blaiviai, o ne su iliuzijomis, kad ir kaip jos įsėdusios į neva "teisingus" standartus (meilė irgi kaip sako tik gamtos triukas, skatinantis žmogų reprodukcijai ). Tiesa, manau, tu jaunas ir vistiek vėliau pasiduosi instinktui, kurti šeimą, kas nėra blogai, bet čia tik mano nuomonė, gal tu ir išties turėsi kitus prioritetus ir už tai visai nesmerkčiau tavęs. Labiau nepritariu žmonėm, prisidarantiem 10 vaikų, kad ir ne asocialioj šeimoj, bet nesugebančių jų normaliai išlaikyti ir dar aiškinančių apie kažkokias "dvasines" vertybes

Uchhh atejo ir mano laikas pasisakyti

Neturejau laimes buti vienturte, susigriebti visu leliu, visu skanumynu, negalejau negalvodama vazinet kur norejau ir su niekuom nesidalint tevu meile:) Na cia man taip atrode mazai, kad jei jau BUCIAU VIENTURTE pasaulis sviestu visai kitom spalvom. Ir dekui tevam, kad turejau ir turiu as broliuka, nevidona, mazuciuka...auginau, supavau,reketavau, su savim visur tampiausi, ir musiausi, ir zliumbiau, auklejau ir beproto pykau. Visada viskuom dalindavomes ir iki siu dienu dalinames, planus regzdavom ir iki siol rezgam:) neismainyciau ne uz ka gyvenimo vienai...galetu man ir visus turtus atiduot, niekada neiskeisciau i broli, i nuostabes ir nenuostabes akimirkas praleistas su juo.
Niekada nesmerkiau vienturciu, kaip sakoma visokiu zmoniu yra ir visokiu ju bus, nesvarbu gyvena vieni ar su broliais. Taciau neivienas neatsigins, kad kaikurie trukumai is ju vistiek islenda.
Toki kaip egoizmas, nemokejimas rupintis kitu zmogumi... Na tiesiog nesupratimas kito zmogaus, nuolatinis demesio prasymas, nuolatinis kazkokio pritarimo ieskojimas...uzuojauta taip pat retas reiskinys, nemokejima spralaimeti... ir taip toliau
Kaip bebutu gyvenimas visus apgludina, vienus reik maziau, kitus daugiau Viskas ismokstama, tik reik noro

Drs,nu mes viens kitą supratom...

Nepritariu nors tu ką tam vienturčio egoizmui, kalbu iš asmeninio patirto gyvenimo pavyzdžio (nors ir neesu vienturtis, bet darau išvadas pagal ne vienturčių gyvenimą žvelgiant ne tik į šeimą, bet ir į tarkim močiučių elgesį su anūkais ir t.t.), egoizmas gali būt dar labiau būdingas daugiavaikėm šeimom, nes tikrai pavydima vieni kitiems ar drabužių ar dar ko ir t.t. Aišku negalėtume atsisakyt, turimų brolių, seserų ir jie mum jau svarbūs (prisirišimas), bet aš tikrai nenorėčiau turėt/būti turėjęs papildomų brolių, seserų , taip, kaip vienturtis nenorėtų jūsų mylimiausio brolio ar sesers . Gimstam nei per anksti, nei per vėlai ir gimstam kur turėjom gimti ir augam su kuo turėjom augt, va tokios "filosofijos" laikaus ir jei gimei vienas tai galioja lygiai tokia pat "filosofija"

O šiaip gyvenimai visų skirtingi, čia galima mestelt akmenį tiek į vienų, tiek į kitų daržą. Va tarkim yra manančių ir kitaip apie brolius ir seseris (iš ashos straipsnio, komentaras):

Tai gi
Parašė Guest Data 2005-11-07 10:52:38

Mano vyras uzaugo daugevaikeje seimoje. Jam vaiku kiekis asocijuojasi su pastoviu triuksmu seimoj, nepritekliu, kasmenesiniu skatiku skaiciavimu (nors ir tevai negerentys, abu besirupinantys savo vaikais), gal but dar ir del to, kad jis buvo vyriausias seimoj, jam "ledus " reikejo lausti pirmam, ne viena broli auginti....nuo 15 metu pradet savarankiskai stotis ant koju, apie mokslus nebuvo net jokios minties, nes buvo aisku, kad likusieji namie irgi nores valgyt....apie kazkokias pramogas nebuvo net kalbos nes reikejo ir namie padet, vasa runkeliai, sienai, zodziu turim viena vaikeli ir bijau kad paskutini

Drs, as kaip ir sakiau visokiu yra visokiu reikia, tiesiog is savo gyvenimiskos patirties, na kiek turiu draugu, kurie auge vieni, turi egoizmo pozymio. Gal cia tik man teko taip susidurt nzn..
Beje negaliu kalbeti ir apie tuos kurie augo 10 seimoje, nzn nei kaip tai reiktu padaryti nei kaip isvis gyventi. Bet zinau viena, noriu daugiau nei vieno vaiko, t.y dvieju, kad butu ir su kuo bendraut augant, su kuo isiaust ir panasiai..Jei negali materaliai isaugint dvieju tada geriau neivieno...