DRS, priešingai, norėjau pasakyt ir sakau, kad įsimylima ir tuokiamasi labai dažnai impulsyviai, bac- ir santuoka. O paskui jau apsigraiboma, kad neatitinka tas ir tas, nesutampa požiūriai. Knygines mintis ir pasukau todėl, kad realybėje jas mažai kas ir prisimena , kai labai įsimyli.
Na ar žiūri kas į pasą, ar domisi kokios paveldimos ligos, ir išsilavinimas būna tada būna nesvarbu ir t.t. Pavyzdžių tikrai daug galima būtų išvardinti.. O kaip tu teigei, kad reikia gerai pažinti- na ar būna realiai taip? Myli ir nėkuo netiki..Žiūrėk, ir giminės, ir draugai bando akis atkrapštyt, ar tai veikia?..Pas mus tokiais atvejais sako:"Meilė akis užmyžo"..

asha, paprastai žmonės susipažįsta dėl panašių pomėgių, užsiėmimų ir pan. (net susipažinimo vieta dažnai tą nulemia), tada jie kiek pabendravę arba susišneka arba visiškai nesusišneka (dėl ko arba pajunta simpatiją arba antipatiją), bet būna kai žmonės įsimyli akimis ir net "nebendrauja" (net nenori matyt ir neigia matomus ir akivaizdžius didelius trikdžius) tik šiaip susiporuoja, o kai prireikia išties bendraut ir gaunas piššš... Todėl aš manau, kad realiai susiporuoja tik panašius pomėgius ir prioritetus turintys žmonės, o klaidos įvyksta tada kai "įsiaistrinama" (tipo įsimylima) vien akimis ir skubant poruotis.

Aš sutinku su tavimi ir esu tokios pačios nuomonės, už draugystę ir vienas kito pažinimą per ilgesnį laiką. O kalbėjau apie tokius atvejus, kuriais galbūt žmonės skuba pakeisti pavardes, nežinau, galima irgi prigalvot variantų,kodėl, vat tada, kaip tu sakai, ir gaunas..piššštttt...

Va aš taip pagalvojau ir mąstau, kad šeima turi būti paremta ne aistros (arba dar geriau - ne tik aistros, nors tą sunku tuo metu atskirti) meile, bet būtent svarbiausia draugyse/"draugystės meile". Ką manai, apie tai? Kartu, galvoju, kad tuoktis reikėtų neskubėti ir ypač neskubėti tuoktis itin jauniems (dabar jauni žmonės ypač vėlai subręsta, aš savęs pats nelaikau subrendusiu ) ir gal geriau sumest skudurus . Nors kiti ir sako, kad negerai, nes kaip jaustis, jei išsiskiria, vieno iš šių veikėjų kitai porai ir t.t., bet juk vis geriau nei tuoktis ir po to būti su "išsituokusio" etikete .

Drs, kad aš žinočiau..Čia taip galima išlošt ir suklyst, kad ojjj.. Ne be reikalo sako senoliai, kad vedybos- tai loterija. Kokį bilietuką ištrauksi?
Čia labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus požiūrio , subrendimo ne fiziškai, bet moraliai, dvasiškai, pasirengimo santuokai.Taisyklės, manau, nėra. Labai jaunų santuokos retai kada būna sėkmingos, kiek teko matyti realiam gyvenime. Būna išimčių, bet tai nedaug.Kodėl?..Manau, kad jaunuose žmonėse mažai išsivystęs pareigos jausmas ir suvokimas, kad gyvenimas radikaliai keičiasi- gyveni ne vien dėl savęs, bet ir dėl kito žmogaus. Reikia išmokti daug kuo dalintis- ne tik daiktais, bet ir dėmesiu, laiku,.darbais...t.t. Manau, tai ateina su metais. Bet tai ne panacėja, kad kuo daugiau metų turi, tai tuo sėkmingesnė santuoka bus.Kitas ir suaugęs būna niekam tikęs žmogus. Tik žinau ir tai, kad su metais tiek vaikinai, tiek merginos labai atsargiai žiūri į santuoką- būna, kad ir neišsirenka visai..Tai va- kažkur yra , matyt laikas, kada REIKIA..
Manęs visai nebaugintų toks dalykas, kaip "skudurų sumetimas", ne dėl statuso, kad tu "išsiskyręs", ar "štampo" pase- manau, kad neatitikus vienam kito- lengviau atsisveikinti, neįjungiant visokių įstaigų ir išvengiant "nervatriopkės"..O susituokti galima juk ir vėliau. Dabar daug kas taip gyvena ir nemato tame problemų. Man priimtina, kai draugystė perauga į meilę, aistrą ir draugystę -meilę visam gyvenimui,kiek lemta. Bet ar tai valdoma protu,- kyla toks klausimas....Na, nežinau, pasakiau čia ką ar ne..

Aišku, kad pasakei, savo nuomonę, o vienos tiesos ir nėra

Mes susituokę jau septyni metai ir turime keturis vaikus, mažiausiam dabar greit bus du metukai. Tai štai ką norėjau parašyti dėl bendravimo sunkumo iš skirtingo didžio šeimų: vyras yra vienturtis, aš iš didesnės šeimos. Tai tikrai turėjo nemažai įtakos mūsų bendrajam gyvenimui. Vienturčiai tikrai nemoka dalintis ir sunkiai skiria laiką kitam, nesuvokia pasiaukojimo reikšmės. Jų visas laisvas laikas skirtas tik jiems, jie unikalesni ir gali net žeminti kitą, o apie pagalbą nėra ko svajoti. Kiekvieną norą išspręti problemą vertina kaip kritiką ir reaguoja į tai agresyviai, o iškilusias bendras problemas vengia spręsti - geriau to nematyti, pabėgti. Juk jis idėjų žmogus, jokios atsakomybės, kad turi rūpintis šeimos materialine gerove, keturių vaikų išlaikymu (praradęs darbą, šešis mėnesius visai neieškojo darbo - įpratęs, kad mama siunčia pinigus iš Amerikos). Koks jis vyras, jei išplaus puodą ar, paėmęs vaiką ant rankų, jį pasupuos. Ir liūdniausia tai, kad jam taip bėgant nuo problemų, jos įsikverbė giliai po šeimos pamatais. Taigi pirmuosius tris vaikelius galima sakyti auginau be jo pagalbos, o jei paprašydavau pagalbos, tai puldavo muštis. Nuo vaikų bėgdavo pas draugus arba kitur, jautėsi kančių vyru, nes negalėjo ištverti nei vieno vaiko riksmo. O apie šeimą rašydavo gražiausius straipsnius, prie kitų elgdavosi kaip geras tėvelis, ir visi aplinkiniai vadindavo jį angelu. Tai mane labai stebino. Kadangi esame katalikiška šeima neskubėjau skirtis, be to, galvojau vis tiek praregės,vis tiek yra riba ties kuria sustos ir susimątys: kodėl, nors aš ir kiaulė, ji vis tiek mane myli, ištveria ir visa tai iškenčia. Bet tas supratimas taip ir neatėjo net tada kai jam atleisdavau smurtą prieš mane, net tada, kai nesirūpino manimi kai sirgau ir nualpau ant gridų su kūdikiu ant rankų, net tada jis ramiai skaitė knygą ir nesureagavo. Vyriausias vaikas, daugiausiai patyręs smurto ir nemeilės ėmė maldauti kad negyventume su tėveliu, be to, neseniai sužinojau, kad jis man neištikimas (pats man prisipažino). Supratau, kad visą tą laiką gyvenau ir tikėjau meilės iliuzija, aukojausi ir gyvenau dėl jos, apgaudinėdama save ir vaikus. Norėjau tikėti mūsų šeimos idile... Tai buvo smūgis, išmušęs pagrindą iš po kojų, nors tą nujaučiau seniai, nes matydavau jį prie internetinės pornografijos, bet bereikalo įtarinėti nenorėjau. Toliau taip tęstis negalės, paskiau sau. Iš pradžiu norėjau pasidaryti sau galą, planavau savižudybę, tikėjimo nebeliko... Sustabdė vienas kunigas. Tada pasakiau vyrui arba skyrybos (šis žodis įvarė jam siaubą), arba jis keičiasi iš pagrindų, atsisako savo paugliško gyvenimo. Dar ėjau pas psichologus, įrodinėjau, kad dėl šeimos verta tai padaryti, man sunkiai sekėsi: atrodė, kad jis nesupranta apie ką aš kalbu,bet skirtis kategoriškai atsisakė. Tik kai nuplėšiau jam kaukę prieš draugus, prieš žmones, kurie laikė jį angeliuku, o mane beviltiška depresuotoja, tik tada jis pasakė: Aš neišmokytas mylėti, nes augau vienas. Neišmokytas su kitu dalintis nei džiaugsmu, nei liūdesiu. Aš nemoku išreikšti meilės darbais. Tik tada jis pasiryžo atsisakyti alkoholio, kuris apnešdavo akis migla ir migdė sąžinę. Ir dabar jis mokosi, kad ir sunkiai, aktyvios meilės. Suteikiau jam dar vieną šansą. Viltis tenumiršta paskutinė.

Jolinga, tikrai liūdna istorija. Visgi nesiečiau to vien su buvimu vienturčiu - daugeliu atvejų būna ir kitų priežasčių: palygink savo vyrą su jo tėvu - dažniausiai žmonės išmoksta elgesio iš tėvų. Empatijos trūkumas, kokį aprašei - gan būdingas vaikams, kurie augo be meilės šeimoje. Dar daugiau problemų žmonėms kyla, jei jie pernelyg kontroliuojami - tada jie tiesiog nežino, kaip padėti aplinkiniams ir būna nesavarankiški, laukia, kol sprendimus už juos padarys kiti.

O šiaip, turiu pastebėti, kad tu esi labai stipri moteris ir tikroji šeimos galva - tavo dėka tavo vyras tampa žmogumi.