Fungai.., aš pati iš trivaikės..šeimos...Na, nebuvo to materialumo pakankamai, o be to, tai suvokė tėvai, o mums kas? Pavalgom- ir aida į kiemą žaisti..
Aš tai supratau žymiai vėliau, nebuvo pas mus tokio įpročio kaulyt iš tėvų daiktų. Ar lyginti, kaip gyvenam mes, o kaip anie..Ir atrodė, kad visko užteko.Vėliau, mirus tėvui, mus tris užaugino viena mama- jai buvo 39.Ir visus į mokslą išleido.., batai, apranga, reikmenys ..Kaip mama sugebėjo? Mama dabar sako, kad tik mes jai padėjom gyvent ir planuot į priekį..
Suprantu, dabar kitas laikmetis, kitokie poreikiai, tik biednystė gal ta pati.ar bent panaši...Dažnai pagalvoju- ar tikrai viską lemia materialumas..Ne vienam nuo jo taip koktu būna, kai visą laiką trūksta kažko kitko..Manau, kad pati laimingiausia šeima, kada joje visi sveiki ir gyvi, draugiški, atidūs vienas kitam, nesvarbu, koks skaičius vaikų šeimoje..Gal minoriškai skamba, bet visada buvau tokios nuomonės. Aš už bendravimą ir santykius šeimoje, kad ir kūdesnėmis sąlygomis..