Klasiu Jūsų patarimo. Galvoju sukurti šeimą, teisingiau turiu pasiūlymą
Tačiau viduje jaučiu didelę baimę. Ne, aš nebijau atsakomybės, nebijau nieko kas susiję su normalios šeimos gyvenimu. Bijau savo genų. Nežinau kas mano tikrieji tėvai. Nujaučiu, kad tai visiškai degradavę žmonės. Bijau genų. Kokie bus mano vaikai. Labai bijau, kad neatsigimtų mano palikuonys, nes tada negalėsiu sau atleisti, sugriausiu ne tik savo bet ir mane mylinčio žmogaus gyvenimą. Bijau paversti jį pragaru. Gal esu kvaila neišmanėlė, bet kiekvieną kartą kai mane paklausia kadagi mes... Aš nežinau ką pasakyti, ir gali atrodyti, kad aš to nenoriu, o aš tiesiog bijau....
