oi, skani mėsytė triušio.
auginimas mano rupestėlis būdavo. rašau būdavo, nes tą užsiėmimą teko pamest kartu su įstojimu į universitetą.
o nugalabijimu tėtis užsiimdavo (užmušimo proceso neleisdavo žiūrėt, tačiau kailius lupt padėdavau), bet leisdavau tik tuos, kurie būdavo negeri: pikti, vaikų neatsivesdavo ar juos kelintą kart iš eilės suvalgydavo. vien žo, su vardais, pasais jie ten pas mane būdavo. apskaita kaip reikiant. vienu metu iki 60 gal buvau priveisus.
asha, vien už ausų imt ne itin gerai, geriausia kartu su jomis ir nugaros pagriebt.
tada jau tikra garantija, jog nepabėgs, bei neapdraskys, ypač kai jie jau būna dideli.
beje, narvų gamyba irgi mano rūpestis būdavo. oi, knirpdavau viena sklepuke su tom medžio apdirbimo staklėm, su plaktuku ir viniais.
narvus darydavau pagal tai kas juose gyvens: triušinai, besilaukiančios triušės, paūgėję jaunikliai.