Krupnikas - vienas iš seniausių Europos likerių, ne ką jaunesnis už plačiai žinomą tų pačių vienuolių sukurtą Benediktiną. Pagrindinis krupniko komponentas - medus, jo būna tiek, kad likeris tampa klampus, kaip sirupas. Ypatingą skonį ir kvapą šiam likeriui suteikia aromatinės žolelės. Krupnikas geriamas mažomis taurelėmis, pašildytas maždaug iki 50 laipsnių temperatūros. Tai vienintelis pasaulyje likeris, kuris geriamas karštas.
Jei norite pavaišinti svečius, ypač - šaltą rudens ar žiamos vakarą, vargu ar rasite ką nors geriau už krupniką. Paimkite indą (stiklinį, ar metalinį kaitinimui pritaikytą arbatinį), įpilkite krupniko ir pašildykite - įsitikinsite, kad karštas jis įgyja visiškai kitą skonį ir aromatą, nei kiek neprimenantį to, kuris būdingas šaltam. Svečiai iškart sušils ir ilgai prisimins išskirtinį, senoviniu gėrimu pamalonintą vakarą.
Krupniko istorija
Krupnikas buvo sukurtas Benediktinų vienuolių, apgyvendintų Radvilų dvare Nesvyžiuje. Po kelerių, o gal ir keliolikos metų bandymų, vienuoliams pavyko sukurti likerį, primenantį tuometinėje Lietuvoje populiarų midų, bet gerokai stipresnį - vos ne 40 laipsnių. 1593 likeriu jau buvo vaišinami Radvilų svečiai.
Krupnikas ilgą laiką buvo populiarus tik Lietuvoje, tačiau XIX a. ėmė plisti Lenkijoje, o vėliau - ir kitose pasaulio šalyse. XX a. pradžioje krupnikas tapo populiariausiu Lietuvos likeriu, itin išplito ir naminis krupnikas, kurį virdavo labiausiai prityrusios šeimininkės. Maždaug tuo pat metu gan nekokybiškos krupniko imitacijos pradėtos gaminti Lenkijoje, kur labai lengvai prigijo, mat buvo panašus į vietos gyventojų mėgstamą "medovuchą". Po Antrojo pasaulinio karo, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, dauguma krupniką gaminusių gamyklų buvo uždarytos, tuo tarpu likusios prarado galimybes gauti kokybiškas žaliavas - medų ir daugelį būtinų prieskonių. Tuo tarpu Lenkijoje, kur situacija nebuvo tokia bloga, krupnikas toliau buvo gaminamas ir populiarinamas - šiuo metu lenkai netgi laiko krupniką tautiniu lenkų gėrimu, nors jokių gilesnių jo gamybos tradicijų neturi.
Krupniko gamyba
Šiuolaikinės krupniko receptūros skiriasi nuo senovinių (kuriose buvo naudota kelios dešimtys skirtingų žolelių), vietoje medaus neretai naudojami pakaitalai (visgi nerekomenduočiau daugiau nei pusę medaus keisti cukrumi). XIX a. pabaigoje, bei, ypač, Tarpukaryje buvo sukurta daugelis naujų krupniko receptūrų. Visoms krupniko receptūroms (išskyrus karaimišką) būdingas didelis medaus kiekis, bei specifinis gamybos būdas: iš stiprios degtinės (idealu - jei iš samanės) padaromas žolelių antpilas, kuris išlaikomas (neretai - ąžuolinėje statinėje), paskui maišomas su medumi, nukošiamas ir vėl kurį laiką (ne mažiau kelių mėnesių) brandinamas - jau stikliniuose buteliuose. Vieną geresnių krupnikų gamina Stumbro gamykla. Krupnikas neretai gaminamas namuose, ypač apie Kauną, kartais - ir Dzūkijoje.
Visiškai kitokį krupniką gamina Lietuvos karaimai - jų krupnikas turi keleriopai daugiau prieskonių, o medaus - vos lašelį, pagal skonį jis labiau primintų starkos ir trejų devynerių mišinį. Visgi, istoriškai, tai pilnavertis krupnikas, išsivystęs iš tų pačių Radvilų dvaruose virto. Jei norite paragauti, užvažiuokite į Trakus ir užeikite kad ir į "Kibinlar" - paprašę, gausite tikrojo karaimiškojo.
Kaip išsivirti krupniką pačiam:
Vienas iš krupniko receptų, kažin kadais atrastų kažin kur (o gal turite receptukų ir jūs?):
Sudedamosios krupniko dalys:
- 10 kardamono sėklų,
- 1/2 muskato riešuto,
- 1 šaukštelis kmyno sėklų,
- 1/2 šaukštelio krapų sėklų,
- 10 gvazdikėlio sėklų,
- 10 meškauogių,
- 3 cinamono lazdelės,
- 1 šaukštelis pipirų,
- 1/4 šaukštelio šafrano (krokuso),
- 3-4 griežinėliai baltojo imbiero,
- 3-4 griežinėliai raudonojo imbiero,
- 4-5cm skersmens gabalėlis valytos apelsino žievelės,
- 6-7cm skersmens gabalėlis valytos citrinos žievelės,
- 3 vanilės lazdelės,
- 1 kilogramas medaus,
- 1,5 litro stiprios (60-70%) samanės arba 1 litras spirito.
Paruošimas (dėmesio, tik nesukelkit gaisro, kraupiai pavojinga!!!):
Visi prieskoniai supilami į didelį uždarą indą, geriausiai - emaliuotą virdulį, turintį siaurą, aukštai esantį snapelį su kakleliu (aliumininių ar geležinių indų nepatarčiau, o atvirų puodų naudoti išvis negalima, lengvai gali kilti gaisras, ir bendrai, geriau puodų tokiam reikale vengti!), užpilami samane ar spiritu ir kaitinami, neužverdant (dar kartą pasikartosiu: užvirsit - garai momentaliai užsidegs, o verdančios degtinės užgesinti neįmanoma!!!).
Kai mišinys ima garuoti, jis nukeliamas nuo ugnies, nukošiamas per tankų (galima ir arbatinį) sietelį ir supilamas į didelį stiklinį indą ar statinaitę nusistoti. Pasistenkite, kad aplinkui nebūtų jokios atviros ugnies (vėl pasikartosiu...).
Išlaikius bent savaitę (geriau - mėnesį ar du), skystis atsargiai nupilamas į kitą indą, kur sumaišomas su medumi, esant reikalui - nesmarkiai (iki 50-60 laipsnių) kaitinant. Gautas mišinys paliekamas stovėti stikliniame inde ar ąžuolinėje statinaitėje bent 3 mėnesiams, paskui išpilstomas į butelius.
------
Jei jums pritrūko prieskonių - nenusiminkite
Šiais laikais krupnikas būna labai įvairus, todėl, jei paeksperimentuosite ir atrasite savo unikalų receptą - bus dar geriau.
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
