Haute cuisine classique perlas - tai triufeliai (angl. truffle, pranc. truffe). Tai tokie požeminiai grybai, kuriuos prancūzai ir italai medžioja su kiaulėmis, kartais - su šunimis. Taip taip, būtent medžioja - tai ne šiaip paieška, o tikras tradicinis menas Dažniau šiai medžioklei naudojamos kiaulės, mat jas triufeliai traukia, kaip koks narkotikas - manoma, jų kvapas kiaulėms labai primena kuilius. Kiaulės neretai randa netgi triufelius, besislepiančius 2-3 metrų gylyje po žeme. Šunys triufelius užuodžia gerokai prasčiau - ne daugiau, nei kokio metro gylyje esančius, negana to, šunis triufelių paieškai reikia dar ir gerokai dresuoti. Kita vertus, šunys turi ir privalumą - jie triufelių neėda, kai tuo tarpu kiaulę, aptikusią triufelį, vargiai įmanoma sulaikyti.

Apie triufelius pilna legendų, įskaitant ir tokias, kad grybą, atseit, augina požemių gyventojai - nykštukai, kurie šitaip prisivilioja kiaules, taip pasiruošdami mėsos atsargas žiemai. Dar pasakojama, kad triufeliai gydo nuo visų ligų ir, kas svarbiausia, nepaprastai skatina aistrą, potenciją ir vaisingumą. Ir, beje, ne tik vyrų, bet ir moterų. Būtent todėl triufeliai senovėje buvo siejami su velnio jėgomis - raganos, jų prisirijusios, tapdavo nepaprastai seksualiomis, taip pat triufelių dėdavo ir į meilės viralą, kuriuo užburdavo vyrus.

Triufeliai labiausiai išpopuliarėjo XV-XVIIa. Italijoje bei Prancūzijoje, kai tenykštė aukštuomenė išpuiko tiek, kad jai įprastais prieskoniais gardinti patiekalai tapo neįdomūs. Už gramą ypatingų, dar niekieno neragautų prieskonių tais laikais buvo įmanoma nusipirkti dvarą, tačiau niekieno neragautų prieskonių niekas neįstengdavo rasti. Vienu iš pirmų išskirtinių prieskonių tapo triufeliai - jų kvapas ir skonis buvo stiprus, tačiau švelnus, o rasti jų jau tais laikais buvo gana sunku. Pirmi triufelių padažus ėmė gaminti italai, tačiau, bijodami inkvizicijos, naudodavo tik baltuosius, Albos triufelius - esą tie nuo dievo, kai juodieji - nuo velnio. Prancūzai Albos triufelių veik neįstengdavo gauti, tačiau, būdami dar didesniais skrandžio vergais, nutarė atsiduoti velniui - juodiesiems triufeliams. Nuo tų laikų triufeliai tapo neatsiejamu karališkų virtuvių prieskoniu.

Grybas triufelis yra kelių rūšių - juodasis, baltasis, kinietiškasis ir vasarinis. Prasčiausiai vertinamas kinietiškas triufelis, kuris neretai parduodamas vietoje kitų rūšių. Šių triufelių kaina siekia kokį 100 -200 eurų už kilogramą. Populiaresnė rūšis - tai juodasis vasarinis triufelis, randamas Italijoje - kilogramas tokių triufelių kainuoja maždaug 1500 eurų. Tuo tarpu klasikinis prancūzų mėgstamas ir didžiausiais kiekiais Europoje randamas juodasis triufelis kainuoja apie 300-600 eurų už kilogramą (priklausomai nuo metų derlingumo). Pati brangiausia triufelių rūšis, turinti stipriausią kvapą ir skonį - tai baltasis triufelis, dar vadinamas Albos triufeliu (nuo Albos miestelio Italijoje). Šios rūšies triufelių kaina būna neįtikėtina - 3000-4000 eurų už kilogramą smulkių grybukų. O didžiausi iš baltųjų triufelių kainuoja dar daugiau - maždaug prieš mėnesį kažkoks Hong Kongo nekilnojamo turto magnatas - Gordon Ying Sheung Wu - nusipirko pusantro kilogramo Albos triufelį už 125 tūkstančius eurų.

Nežmoniškos triufelių kainos labiausiai susijusios su ąžuolynų nykimu Europoje - apie 1900 triufeliai buvo iš principo prieinami visiems pasiturintiems žmonėms - vien Prancūzija tais metais surinko apie 1000 tonų šių grybų, nors paklausa tais laikais buvo daug kartų mažesnė. Tuo tarpu paskutiniais metais triufelių Prancūzijoje surenkama vos apie 20 tonų, t.y., 50 kartų mažiau. Per visą Europą (D. Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ir kt.) kasmet surenkama mažiau, nei 100 tonų triufelių. Bandoma šiuos grybus veisti kitose šalyse - prieš kelerius metus triufelius pavyko išauginti Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje. Deja, kol kas tai tik sėkmingi bandymai - normaliam rinkimui tinkami triufeliai ažuolų giraitėse užsiveisia tik per kelis dešimtmečius.

Tai va, koks grybas, tas triufelis... Grybas, kurio paragauti noriu nuo mažens...

idomu ..
kazkada teko kokiu tai ten juoduju triufeliu ragauti..tik skonio neprisimenu..

Nu nežinau tokių...Labai jau į akmenukus panašūs...
Ko gero, labai skanūs...)
Norėčiau paragauti...nors kąsniuką..)

niu ash tai nea.( neapetitnai man jie... atrodo..

Nagi va, pasirodė maksimose (bent jau Akropolio maksimoje) konservuotų triufelių. Tiesa, vietiniai maksimos samdomi chaltūrščikai jų pavadinimą išvertė kaip "triumai" (ar tai "trumai"). Ale neapsiriksit - skardinė, kurioj 100g šitų grybų, kainuoja 60 litų, o grybai - dar ir išmirkyti, kad svorio įgautų gerokai... Yra ir mažesnių indelių, po 10 gramų...

Taigi, vieną tokį mažesnį indelį ir nusipirkau Todėl šiandien valgėm orkaitėje keptą kiaulienos kumpį su triufelių padažu. Ta proga - ir receptas:

Mėsos kepsnį kepame su bulvėmis, kaip įprasta, specifika tik prieskoniuose: jokių ten pipirų, muskatų, nieko - vienintelis stipriau kvepiantis, kas leidžiama - tai česnakas. Bet ir jo labai saikingai. Pagrindinis prieskonis - čiobrelis. Tam, kad mėsa visgi būtų sultinga ir kvapnesnė, nulupame kokius 5 obuolius, smulkiai supjaustome, paklojame pusę jų ir ant jų jau dedame 2kg mėsos gabalą. Mėsą įpjaustome, į plyšius sukišame dar trečdalį obuolių, ten pat - ir česnakus. Užbarstome trintais čiobreliais (reikia kokio valgomojo šaukšto). Palaistome aliejumi, likusius obuolius užberiame ant viršaus, pasūdome, iš šonų - bulves, įpilame truputį vandens, apvyniojame skardą folija, karštai kepame 2 valandas, paskui - dar pusvalandį, nuėmę foliją.

Padažas:
imame pusę obuolio, smulkiai smulkiai supjaustome, imame triufelį iš indelio, supjaustome dar smulkiau, užpilame stikline grietinės ir stikline švelniausios rūšies (jokiu būdu ne aromatiško) majonezo. Supilame ten pat skystį iš indelio, kur buvo triufelis, gerai išmaišome ir paliekame porai valandų, kad triufelių aromatas pasklistų. Galima įpilti ir kelis didelius šaukštus viskio, geriausiai - pure malt, ne blended. Beje, manau, kad jei be majonezo, o vien su grietine, irgi būtų skanu

Taigi, skanaus

Beje, atsakiau sau ir į klausimą - ką primena triufeliai. Ogi labiausiai - džiovintus baltuosius baravykus, tik kvapas daugybę kartų stipresnis ir saldesnis, o skonis - daug švelnesnis.

tikrai skanu, kaip grybų nemegėjai

hmz..niu jei sakote ..kad tikrai skanu reikes i man isbandyti...