Pastaruoju metu, užuot ramiai gilinusis į Greimo semiotiką
( va už šitą temą tai tikrai labai nuoširdžiai ačiū tractor'iui) , toliau švaistau laiką bajoriškoms puotoms ir medžioklėms
- skaitinėju Adomo Mickevičiaus ,, Poną Tadą“ /1832-1834/. Užtat radau įdomių pastebėjimų apie kavą:
Štai ant puikių padėklų tiekti kavą ima.
Gėlėtos šviečia tacos, spindi sidabriniai
Skaniais garais pakvipę imbrikai, kaviniai,
Ant saksų porceliano žėri aukso gėlės,
Mažytis kiekvienam indelis grietinėlės.
Tokios kavos, kaip lenkai, nieks neprasimano,
Nes čia geruos namuos jau įprasta nuo seno
Laikyti kavai vieną atskirą virėją,
Vadinamą ,,kaviarka“; ji supirkinėja
Kavos geriausią rūšį, - nieko jai ne stoka.
Ir ji viena tiktai gaminti kavą moka
Anglies juodumo, tyro gintaro skaidrumo
Mokos kvapnumo ir tąsaus medaus tirštumo.
Suprantama, ką reiškia kavai grietinėlė.