Vieną rašinėli TEO "nujojo" ir nebradau, čia kitas, Aišku, ne toks, kaip tractoriaus, ale su šarmu
*
Labas, mielas Kalėdų Seneli!
Mano vardas almutte. Sulaukiau 3 metų. Bet kai kurie rupuzes manimi netiki ir sako, kad aš mėgstu svaigti. Kiti parazitai sako, kad ir Tavęs nėra, kad tu esi tik nesamone. Tačiau nuo tokių kalbų aš įsiuntu kaip kaimynas, imu staugti kaip lape ir pasislepiu po lova. Žinai, kur sėdžiu, kai rašau šitą laišką? Ogi po kita lova! Nes mano tėvai yra as. Jie mano, kad tie, kas rašo laiškus Kalėdų Seneliui, yra visiški irgi as. Kaip supranti, mano gyvenimas su jais yra gyvenimas. Dažnai jie manęs nesupranta. Jie neleidžia klausytis tokios muzikos, kokia man patinka, ir sako, kad grudas yra tikras vistukas, yva dainuoja blogiau negu zalgirys, o dzordza - apskritai vista. Net mano bendraklasiai mano, kad esu šiek tiek pomidoras, nes per pamokas nieka darau, o per pertraukas nenoriu. Mokykloje aš jaučiuosi kaip tamsoj, o namuose tupiu kamputyje kaip vistukelis. Ir bandau tėvams įrodyti kad man greičiausiai tinginyste. Tačiau mano tėvai sako, kad visas ligas, o ypač šitą, geriausiai gydo alyvuoges tris kartus per dieną. Bet aš manau, kad mane galėtų išgelbėti tik potoaparats. Kaip manai, ar tokia dovana tilptų po kalėdine eglute? O gal galima, kad ta eglutė būtų ne mano namuose, bet italijoj..? Pažadu, kad tada būčiau sveikas (-a) kaip grybas, ramus (-i) kaip kede ir išmintingas (-a) kaip nomeda. Nors tu turbūt supranti, kad pusė mano laiško yra alus, o kita pusė - makaronai, tačiau dovanos aš tikrai labai labai noriu. Blogiausiu atveju, galėtum padėti po eglute bent pinigų - manau, pakaktų 5 litų. Mielas Seneli, nebūk slapias, išpildyk mano prašymą!
Tavo mielas, as ir pukelis almutte.