Viena iš žymiausių visų laikų asmenybių, sukėlusi daugybę aistrų ir sėkmingai tebekelianti jas toliau..Vieni jį garbino, kiti nekentė, bet abejingų buvo mažai. Taigi - jo imperatoriškoji didenybė
Napoleonas Bonapartas (1769-1821)
. Tiksliau – jo mirtis.
Ginčai dėl Napoleono mirties Šv. Elenos saloje priežasties tęsiasi daugybę metų. Imperatoriui mirus, skrodimą atliko jo asmeninis gydytojas F.Antomarkis, stebimas anglų medikų. Gydytojai nesugebėjo susitarti tarpusavyje ir apie Napoleono mirties priežastį paskelbti bendrą išvadą, todėl buvo surašyti keturi skirtingi dokumentai. Jie visi patvirtina vieną faktą, kad skrandyje rasta opa. Pavadino ją įvairiai: „vėžine opa“, „daliniu audinio sukietėjimu, peraugančiu į vėžinę opą“. Nei vienas iš gydytojų nepatvirtino, jog būta vėžio, tačiau tarp istorikų įsivyravo versija, pagal kurią Napoleonas mirė nuo tos pačios ligos, kaip ir jo tėvas – skrandžio auglio.
Pagal kitą versiją teismo patologas Stevenas Karchas iš San Francisko ir jo kolegos mano, kad Napoleonas mirė dėl jį gydžiusių daktarų klaidos. Kiekvieną dieną jie statė Napoleonui klizmas ir taip jis neteko per daug kalio. Jie mano, kad paskutinis lašas tikriausiai buvo 600 mg gyvsidabrio chlorido, kuris buvo paskirtas kaip vidurius laisvinantis vaistas. Tai buvo penkis kartus daugiau negu normali dozė ir turėjo dar labiau sumažinti kalio koncentraciją kūne.
Daugiausia aistrų sukėlusi šių įvykių versija tvirtina, kad imperatorius buvo nužudytas grafo Šarlio de Montolono. Buvo teigiama, jog šiam armijos karininkui sumokėjo prancūzų rojalistai, baiminęsi, kad Napoleonas gali grįžti į Prancūziją. Kad pagrįstų šią versiją, keli mokslininkai panaudojo plaukų analizės metodą, leidžiantį tiksliai nustatyti arseno kiekį organizme. Vėliau šie mokslininkai parašė mokslinį darbą. Bendradarbiaujant su jais buvo parašyta knyga „Kas nužudė Napoleoną“ (B.Weider, D.Hapgood).
Taip, versijų daug ir įvairių, kiekvienos jų autorius bandė įrodyti savo teiginių neginčijamumą ir kiekvienas yra laisvas pasirinkti, kuri iš jų yra priimtiniausia. Tačiau toje knygoje yra vienas įdomus faktas. Praėjus 19 metų po Napoleono mirties, jo palaikai buvo parvežti į Prancūziją. Bet liudytojus labai nustebino imperatoriaus palaikų būklė. Citata iš šios knygos: „Laidojant Napoleono kūnas nebuvo balzamuojamas ir atgulė į žemę toks, koks buvo po skrodimo. Kūnas buvo paguldytas į keturis karstus, du iš jų metaliniai, bet nebuvo nė vieno, kuris nepraleistų oro. Nuo laidojimo dienos buvo praėję devyniolika metų, ir susirinkusieji manė, kad atidengus karstus, jie pamatys sutrūnijusį skeletą. Bet Napoleono kūnas gulėjo puikiai išsilaikęs. Imperatorius, atrodė, miega. Po devyniolikos metų jo veidas buvo pasikeitęs mažiau nei čia susirinkusių jo bendražygių veidai. Laikas sunaikino jo apdarus, jie sudūlėjo, bet kūnas išliko nesuiręs. Foršufvudas žinojo, kaip paaiškinti šį tariamą stebuklą – arsenu. Taip, gyvam žmogui arsenas – mirtini nuodai, o kai jis miršta, neleidžia kūnui sudūlėti. Muziejų specialistai gerai žino šią arseno savybę ir dažnai naudojasi juo konservuoti eksponatams. Jeigu žmogus ilgą laiką buvo nuodijamas arsenu, jo mirusio kūnas irsta kur kas lėčiau. Štai taip nebylus kūnas pats atskleidė nužudymo paslaptį“.
Spręsti jums