Tiesą sakant, nežinau net nuo ko pradėti... Tema labai kontraversiška ir daugelio nutylima, gal dėl to, kad Salomėja Nėris - tikrai geriausia lietuvių poetė... Žodžiu, nesigilinsiu į politinius ar meninius dalykus, o tiesiog šliūkštelėsiu kibirėlį kažkada atrastų pamazgų.

Daugelį metų Salomėja Nėris man atrodė, kaip trenkta idealistė-komunistė (gal nesveika, gal šiaip melagė...), bet, neabejotinai - išskirtinė Poetė. Taip, būtent Poetė iš didžiosios raidės. Sakyčiau, vienintelė Lietuvių Poetė moteris. Ir viena iš dviejų-trijų Poetų Lietuvoje. Jei rimtai, tai apie daugiau tiesiog nesusimąstydavau...

Susidomėjau Salomėja Nėrimi prieš kokius 6-7 metus, kai paaiškėjo, jog viena pažįstama besanti tolima Salomėjos giminaitė, o jos berods pusseserė, kurią irgi tekdavo matyti - dar ir Salomėjos dukterėčia, ar tai kažkas panašaus... Štai tada ir sužinojau įdomybių: pasirodo Salomėja Nėris besanti visos giminės (ir Bačinskų, ir Žemaičių) gėda. Tiesą sakant, visai ne dėl savo komunistinių iškrypimų, o dėl kitų priežasčių. Žinoma, oficiali vadovėlinė versija apie tai, esą, visi Salomėjos giminės buvo ir šiokie, ir tokie, ir anokie, tai tautininkai, tai šykštūs, tai dar kokie nors, neatlaiko kritikos: akivaizdu, kad žmogus, susipykęs su dešimtimis savo giminaičių, turi problemų savyje.

Dabar nedaug kas žino, tačiau Salomėja Nėris neretai buvo minima 4-ojo dešimtmečio lietuvių spaudojem ypač - po 1937, kai jai teko palikti darbą Panevėžyje, kur ji mokytojavo. Priežastis, dėl kurios teko bėgti iš Panevėžio - pasklidę gandai apie kažkokius neaiškius santykius su mokiniais. Vėliau spaudoje pasirodydavo nemažai straipsnių, pilnų užuominų apie girtavimus, kokainą, orgijas ir pan.. Visgi, įdomiausi buvo santykiai su moterimis - dar visai jaunute būdama, Salomėja įsimylėjo anokią Oną Šimaitę, kuriai ir rašė daugybę meilės eilių. Meilė ilgai neužgeso, tačiau kažkokios aplinkybės vėliau pasikeitė, taigi, Salomėja visgi ištekėjo. Tiesa, vyras taip ir liko antrame plane, po padu - ir gyvenime, ir šeimoje, ir politikoje - nulis. Sklandė gandai, kad net ir orgijose anas lieka ištvirkavimų stebėtoju, bet ne dalyviu...

Jau gerokai anksčiau (1920-1930) Salomėja Nėris buvo susipažinusi su grupe lietuviškų komunistų, anarchistų, poetų ir pan., kurių neformaliu lyderiu buvo tapęs anoks Liudas Gira. Pastarasis buvo labai kontraversiškas veikėjas - savo laiku dalyvavo organizuojant Laisvės kovas, vėliau, kaip Lietuvos saugumo darbuotojas, dalyvavo nukenksminant Lenkijos sąmokslininkus Kaune, o dar vėliau tapo vienu pirmųjų Lietuvos išdavikų, kartu su Justu Paleckiu, Petru Cvirka ir Salomėja Nėrimi vyko į Maskvą parvežti "Stalino saulės". Taigi, grįžtant prie reikalo - ko gero visiems besidomintiems tyliai žinoma, kad Liudas Gira buvo morfinistas dar maždaug nuo trečiojo dešimtmečio vidurio. Taigi, greičiausiai jo dėka Salomėja Nėris ir susipažino su kokainu bei, vėliau - morfijumi. Ir, žinoma, su populiariu to meto moterų narkotiku - barbitūrine rūgštimi (nuo jos, beje, mirė ir Merlin Monro).

Nesigilinant į politinę ir literatūrinę Salomėjos Nėries karjerą - jau 1936 Salomėjos neliteratūrinė šlovė Kaune tapo tokia didele, kad jai su vyru tiesiog teko bėgti į užsienį, Paryžių (oficiali versija - "mokytis prancūszų kalbos"), kad ir neturint iš ko pragyventi - dėl kasnakt vykstančių orgijų poete ėmė skųstis kaimynai, o policija ėmė įtardinėti, kad tai ne šiaip orgijos, o galimai ištisas bordelis. Per kokius metus aistros aprimo, tačiau 1937 į Kauną grįžusi Salomėja jau buvo ligota, "vaistus" nuo skausmo gerdavo kasdien, o vėliau - ir leisdavosi. Būtent tuo laikotarpiu visos giminės santykius su Salomėja nutraukė galutinai (prisiminkime įdomų faktą - naciai, okupavę Lietuvą, prie gausių Salomėjos giminaičių veik nesikabinėjo - tai, kad Salomėja dar 1936 buvo tiesiog išvyta iš savo tėvų namų, puikiai žinojo visi kaimynai).

Gal dar paskutinis štrichas (net nežinau, ar tikrai jo reikia) - okupavus Lietuvą, Salomėja metė savo vyrą ir greitai susidėjo su kažkokiu NKVD-istu, kuris, be viso kito, dar dalyvavo ir žmonių trėmimuose bei (ale tai jau gandas) - net ir sušaudymuose. Taigi, vargu ar verta abejoti, kad Salomėjos Nėries meilė komunizmui buvo tikra...

1945, jau pokario metais, poetės būklė pablogėjo tiek, kad vaistus tekdavo leistis kasdien po kelis kartus, o vėliau - jau neįstengdavo ir ant kojų atsistoti. Iki šiol neaiški Salomėjos Nėries mirties priežastis - oficiali versija - kepenų vėžys. Nuo kurio ji, atseit, kamavosi 10 metų (ar kam nors reikia aiškinti apie sirgimą vėžiu 10 metų???)... Artimesni žmonės žino, kad ji sirgo visai kitokia, negera liga...

traktorew,zinai ,neskaiceu ka tu ce parasei ir man DZIN koke ji buvo.svarbeuse-ka ji parase

Fungai, tai bent pirmus kelis sakinius paskaityk. Čia ne apie tai, ką ji parašė - aš pats manau, kad ji buvo nereali poetė. Čia tiesiog šis tas apie jos gyvenimą. Beje, nemandagu rašyti atsakymus į straipsnius, kurių net neperskaitei.

nu straipsnis idomus... naujo kazka siandien suzinojau
Bet buvau Sokiruotas pavadinimo uzejas i foruma pamates, kad nauja tema taip ziaurei pavadinta ishkart pasiziurejau kas cia tokia tema sukure (galvojau bus vikingas ) o pasirodo tractorius

baisu... baisu, iki ko gali prieiti purvasklaida dėl politinių pažiūrų, net menininkus juodint pradėsim (juolabiau net dabar palyginti gerbiamus, dėl savo kūrinių). Nu temos pavadinimas jau parodo viską. Nepyk tractor, bet jau persistengiai smarkiai su "gandais".

tractor, neskaitei "Maironiui"??
pakeista: atleisk, tik vėliau perskaičiau:

atrodo, kad esi perskaitęs tikrai..
na ir kas kad ji parvežė tą stalino saulę.. dėl to labai gailėjosi parašydama "Maironiui", atrodo

Drs, perpasakoju tai, ką teko išgirsti iš pakankamai pasitikėjimo vertų šaltinių. O Salomėjos buvimas menininke, ar nebuvimas ja - tai nei pasiteisinimas, nei priežastis, dėl kurios būtų negalima kažko kalbėti.

Aš nemanau, kad Salomėja Nėris buvo bloga poetė, aš tai pabrėžiau jau pačioje straipsnio pradžioje. Dar daugiau, ji viena iš kelių lietuvių poetų, kurių eilės mane išties sužavėjo. Visgi, atsiribojus nuo poezijos, mažai kas belieka gražaus. Šokiruotus galiu paguosti nebent tuo, kad Salomėjai, skirtingai, nei Marytei Melninkaitei, bent jau kankorėžio girtai begulinčiai patvoryje, vaikigaliai neįgrūdo.

Savaime aišku, suprantu, kad daugelį čia šokiravo tokios netyros kalbos apie "tyrą lietuvių poetę". Ale pažiūrėkim tiesai į akis: tai ne pirmas, ne antras, ir net ne šimtasis panašus atvejis žymių menininkų tarpe. Dar daugiau - kartais susidaro toks įspūdis, kad tikru menininku gali tapti tik nevisprotis (su kuo, manau, daugelis sutiks). Tačiau neidealizuokime beprotybės: kad ir kokia ji bebūtų, jie nebūna nei romantiška, nei graži - visada tik atvirkščiai. Gal būtent todėl, kad susiduria su daug didesniais dvasios skausmais, su daug gilesnėmis dvasinėmis problemomis, tokie žmonės ir tampa menininkais, matančiais ir išreiškiančiais tai, ko nesugeba eilinis, neištvirkęs, nedegradavęs, sveiko proto pilietis? Gal problema dar ir tame, kad mes, būdami paprastais žmonėmis, net neįsivaizduojame, koks sunkus tikrųjų talentų vidinis pasaulis?

Pažvelkime plačiau: menininkų tarpe paplitęs ir alkoholizmas, ir narkomanijos, ir lytiniai iškrypimai. Ar daugelis bandys dėl to ginčytis? Žodis "gėjus" jau tapo vos ne menininko sinonimu. Kaip ir žodis menininkas jau tapęs vos ne žodžio "narkomanas" sinonimu. Taigi, kodėl lietuvių menininkai turėtų būti kuo nors išskirtiniais?