Milžiniška infliacija Vokietijoje prasidėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai pagal Versalio sutartį Vokietijai teko mokėti tokio dydžio reparacijas, kokių ji iš principo neįstengė sumokėti. Į tokią padėtį Vokietija buvo įstumta tyčia - Prancūzija, viena iš šalių - laimėtojų, labiausiai nukentėjusi karo metu, nusprendė, kad tokios šiurkščios priemonės paprasčiausiai sužlugdys Vokietijos ekonomiką ir šitaip visam laikui garantuos, kad Vokietija netaps pavojinga priešininke. Išties, pasekmės Vokietijos ekonomikai buvo katastrofiškos - kilusi infliacija greitai įsisuko tiek, kad jau 1922 metais siekdavo 25 procentus per dieną. Didžiausios infliacijos metu šis skaičius buvo dar baisesnis - kartais net apie 50 procentų. Tai reiškia, kad per dieną kainos pakildavo dvigubai.

Infliacija buvo nemaža jau iki 1921 metų, kai Vokietijos markė kuriam laikui stabilizavosi, nukritusi, lyginant su prieškario lygiu, ištisus 15 kartų. Tikroji katastrofa įvyko tada, kai Vokietija neįstengė laiku sumokėti reparacijų ir Prancūzija užėmė Rūro regioną, buvusį Vokietijos kalnakasybos centru - prasidėjo masiniai bankrotai, o vyriausybė, nesurinkdama mokesčių ir praradusi vienintelį valiutos šaltinį, buvo priversta su vidaus kreditoriais atsiskaitinėti visiškai jokiu turtu nepadengtais pinigais. 1923 metais infliacija tapo visiškai nevaldoma ir nesuvokiama.

Valstybės per periodą išleidžiamų pinigų kiekis viršijo pačią katastrofiškiausią ribą - daugiau, nei per tą patį periodą pagaminama bendrojo vidaus produkto. Kitaip tariant, Vokietijos vyriausybė atsidūrė padėtyje, kai bandydama padengti savo išlaidas, pinigų išleisdavo tiek, jog visa valstybė neįstengtų padengti netgi trumpame laikotarpyje. Peržengus tokią ribą, susidaro užburtas ratas: dėl infliacijos mokesčių surinkimas krenta (surinkus mokesčius, pinigai jau būna praradę vertę), tuo pat metu vis daugiau sandėrių vykdoma, išvengiant pinigų panaudojimo (mainų sutartys), rezultate pinigų panaudojimas dar labiau krenta - atitinkamai krenta ir pinigų vertė. Savo ruožtu, vyriausybė priversta neproporcingai didinti išleidžiamų pinigų kiekį, kas dar labiau pablogina situaciją.

Itin daug sako skaičiai - daiktas, kurį buvo galima nusipirkti už vieną markę (už tokią sumą 1914 buvo įmanoma nusipirkti pigius batus, gauti pietus gerame restorane ar vienai dienai išsinuomoti vasarnamį) 1914 metų liepos mėnesį, kainavo:
1919 metų sausį: 2,6 markės
1919 metų liepą: 3,4 markės
1920 metų sausį: 12,6 markės
1921 metų sausį: 14,4 markės
1921 metų liepą: 14,3 markės
1922 metų sausį: 36,7 markės
1922 metų liepą: 100,6 markės
1923 metų sausį: 2786,0 markes
1923 metų liepą: 194000,0 markių
1923 metų rugsėjį: 85000000,0 markių (85 milijonus markių)
1923 metų lapkritį: 726000000000,0 markių (726 milijardus markių)
1923 metų gruodį: 1441000000000,0 markių (1,4 bilijono markių)

Infliacija baigėsi tik 1923 metų pabaigoje, kai buvo paskelbta apie naujų - "grūdų markių" (rentenmarkių) įvedimą. Pastarosios buvo padengtos valstybės žemėmis, taip pat - įstatymais nustatytos griežtos kainos, už kurias leidžiama pirkti arba parduoti grūdus. Perėjimas prie grūdų markių truko kelis mėnesius - 1923 rudenį jos buvo įvestos kaip sąlyginės apskaitos vienetas (kad dalinant paskolas arba renkant mokesčius, kompensuoti infliaciją), o nuo 1924 sausio 1-os, buvo išleisto į apyvartą, kaip įprasti pinigai.

Taigi, truputis vaizdelių, kurie sunkiai suvokiami mūsų akimis...

Čia tai bent. Pinigų lietus, jei begalima juos pinigais pavadinti.

Nu jo blyn!!!
paskui atejo Adolfas ir padare tvarka - vokietyja pradejo klesteti (tiesa neilgam)

Niekshai, ne Adolfas ten padarė klestėjimą. Hiperinfliacija buvo sustabdyta iki tol buvusios valdžios. O dėl laikino ekonominio kilimo - tai kaip sakant, aplinkybės susiklostė:
1. Dėl Versalio sutarties Vokietijos ekonomika visiškai atsiskyrė nuo likusio pasaulio, dėl to jos nepaveikė pasaulinė krizė, kilusi dėl Didžiosios Depresijos JAV.
2. Hiperinfliacija visiškai sunaikino įšaldytą kapitalą, kas visada duoda labai stiprų ekonomikos pagyvinimą.
3. Versalio sutartimi buvo apribotas Viokietijos ginklavimasis, dėl ko nepaprastai sumažėjo valstybės išlaidos.

Atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui, Vokietijos ekonomika buvo dar kartą sunaikinta dėl visiško perorientavimo į ginklavimąsi, tik tiek, kad visą šitą žlugimą užmaskavo prasidėjęs karas ir dėl ekspansijos atsiradusios pajamos, gaunamos iš užgrobtų šalių. Jei Antras Pasaulinis karas nebūtų prasidėjęs, tai Vokietija po kiek laiko būtų tapusi kažkuo panašiu į Šiaurės Korėją - ginklų pilna, o ėsti nėra ką.

E as zinau kad nuo voketyjos bvp karo pramonei buvo skiriama lygtai 17% ar 19% (tiksliai neatsimenu) o tuometineja Stalinistineja rusijoje apie 40% tei tiems visai nikas

Truputis banknotų nuotraukų. Įsivažiavus infliacijai, banknotai spausdinami buvo ant prastesnio popieriaus. Kad būtų dar pigiau, dažnai spausdinama būdavo tik viena banknoto pusė. Kartais, kad būtų dar pigiau, ant senesnių banknotų būdavo tiesiog atspaudžiamas užrašas su nauju nominalu. Spaudos kokybė irgi tragiškai suprastėjo, kita vertus, tai nieko nejaudino - dėl nesuvokiamai didelės infliacijos jokiems sukčiams neapsimokėjo šių banknotų padirbinėti.

Tarp kitko, infliacijos metu atsirado tiesiog fantastiškas biznis: imti iš bankų paskolas, pirkti prekes su mokėjimo atidėjimu arba su valstybinėmis įstaigomis sudarinėti sutartis, kur valstybė apmoka iš anksto, o pats neįvykdai įsipareigojimų, etc.. Mechanizmas labai paprastas: vienaip ar kitaip paimi paskolą, už kurią galėtum ištisą namą nusipirkti, pinigus staigiai investuoji, palauki mėnesiuką, ir grąžini tą paskolą - toji būna pavirtusi grašiais...

Cia tai jau tikrai is Remarko Obelisko ten apie tai labai graziai isdestyta.

Sąjūdžio laikais panašiai buvo svajojama apie Lietuvą.

1. Atsiskirti nuo žlungančios CCCP.
2. Savarankiškai reguliuoti pinigų emisiją.
3. Minimizuoti išlaidas ginklavimuisi.

deja vakarų ES viską "uždarė"...