Truputis apie branduolinių sprogimų efektus.

Sprogimas turi kelias efektų stadijas bei kelis skirtingus poveikio efektus.

Pačioje pirmutinėje stadijoje susidaro sąlyginai mažas plazmos burbulas, kurio temperatūra siekia dešimtis tūkstančių laipsnių. Kai kuriuose filmukuose galima jį pastebėti - tai trumputis, labai apvalainas burbulas lygiu paviršiumi, dažniausiai turintis savotišką raštą. Šio burbulo zonoje daiktai įkaitinami iki tokios temperatūros, kad pradeda garuoti. Visgi, burbulo susidarymo metu aplinkiniai daiktai dar būna nespėję išgaruoti, pagrindine matoma burbulo dalimi tampa jonizuotas oras. Maždaug tiek laiko, kol burbulas neužgęsta, sklinda itin galingas gama spindulių, neutronų bei alfa ir beta dalelių srautas, o burbulo viduje vis dar gali vykti branduolinės reakcijos. Plazmos burbulo susidarymo mechanizmas iki šiol nėra aiškiai ištirtas, manoma, kad pagrindinė jo priežastis - tai branduolinio sprogimo metu išsiskiriančios elektringosios dalelės, kurios jonizuoja orą, o tas ima sugerti ir elektringas daleles, ir bombos spinduliuojamą energijos srautą - su tuo ir susijęs lygus, burbuliškas šio plazmos kamuolio paviršius.

Vienas iš pavojingiausių efektų šioje burbulo stadijoje - galingas gama spindulių, neutronų bei elektringųjų beta ir alfa dalelių srautas, sklindantis iš sprogimo zonos.

Vienintelis būdas apsisaugoti nuo šio spinduliavimo - tai būti už kuo storesnės uždangos, pageidautina - požeminėje slėptuvėje. Nuo alfa ir beta spinduliavimo efektyviai apsaugo bet kokios betono, smėlio ar pan. uždangos, nuo gama spinduliavimo - sunkesnių elementų (švino, plieno) sluoksniai, nuo neutronų spinduliavimo - tik daugiametrinis smėlio, betono ar molio sluoksnis.

******

Antroje stadijoje plazmos burbulas užgęsta ir sprogsta, virsdamas ugniniu kamuoliu - aplinkinis oras ir daiktai išgarinami, paverčiami tūkstančių laipsnių temperatūros plazma, kuri, tegul ir šaltesnė už plazmos burbulą, tačiau spinduliuoja į aplinką milžiniškus šviesos ir šilumos kiekius. Būtent šioje stadijoje išsiskiria didžiausia branduolinio sprogimo energijos dalis.

Daugelyje filmukų galima pastebėti labai keistą efektą, kai aplink sprogimo zoną buvę debesys staiga išnyksta, o po sekundės vėl atsiranda - tai to paties šiluminio spinduliavimo padarinys - debesų vandens lašeliai akimirksniu išgarinami, o paskui jie taip pat greitai atvėsta ir debesys susidaro vėl.

Tolimesni nuo bombos daiktai gauna iš šio ugnies kamuolio tokį kiekį šilumos, kad užsidega. Filmuose galima pastebėti, kaip pastatai ar medžiai ima rūkti, nuo automobilių staiga atšoka dažai ir pan. - visa tai šiluminio spinduliavimo pasekmė. Daugeliu atvejų šiluminis spinduliavimas, sukėlęs gaisrus, gali tapti daugiau, nei pusės sugriovimų bei mirčių priežastimi. Galingiausių branduolinių ginklų spinduliavimas gali sklisti labai toli - yra žinoma, kad SSRS bandyta 50 megatonų termobranduolinė bomba sukėlė odos nudegimus žmonėms, buvusiems daugiau, nei šimto kilometrų nuotoliu. Akies tinklainė gali būti pažeista dar didesniu atstumu.

Apsisaugojimo nuo šiluminio spinduliavimo priemonės - pastatų dažymas baltai (kad atspindėtų šviesą), sienų sulaistymas vandeniu, balti drabužiai, apsauginiai akiniai, bet kokios žemių ar betono uždangos žmonėms. Eant atviroje vietovėje, svarbiausias dalykas - užsidengti akis, kristi ant žemės ir nežiūrėti į sprogimo pusę.

******

Trečiasis efektas - tai smūginė banga. Ji susidaro, milžinišku greičiu besiplečiant ugnies kamuoliui - milžinišku greičiu sklindantis dujų srautas atsiremia į orą, jį slegia, o oras tą patį slėgį perduoda toliau. Smūginė banga sklinda viršgarsiniu greičiu - kilometrus per sekundę. Filmukuose galima pastebėti įdomius tos bangos efektus - aplink sprogimo vietą susidaro labai greitai besiplečiantis baltas burbulas, skylantis į žiedus, diskus ir pan., kurie paskui išgaruoja - būtent tai ir yra smūginė banga. Oras smūginėje bangoje suslegiamas tiek, kad ima atspindėti šviesą - šitaip jinai tampa matoma.

Smūginė banga visada vėluoja paskui šiluminį spinduliavimą. Esant galingiems branduoliniams sprogimams, stebėtojas pirmiausiai nudeginamas šiluminiu spinduliavimu, o tik po kelių ar keliolikos sekundžių (ar netgi dar vėliau) jį pasiekia viską griaunanti smūginė banga. Itin ryškiai tokios bangos sklidimas matomas filmukuose, kur bandymai atliekami virš vandens - vandeniu didžiuliu greičiu lekia savotiškas keistas pasikeitimas - tai smūginės bangos zona.

Nuo smūginės bangos apsaugo tvirtos priešsprogiminės slėptuvės, kalvos, grioviai ir pan. - t.y., vietos, kur galima būtų pasislėpti ir nuo įprasto sprogimo. Visgi, nereikia užmiršti, kad smūginė banga paskui save nuneša milžiniškus kiekius skeveldrų, žemių ir t.t. - atviroje slėptuvėje ar griovyje žmogus, nors ir išvengęs mirtino smūginės bangos poveikio, gali būti tiesiog užverstas nešamomis nuolaužomis, kurios gali lėkti šimtų metrų per sekundę greičiu. Itin pavojinga slėptis už pastatų - tie paprasčiausiai užvirs, geresnis variantas būtų natūralūs reljefo susiformavimai - kalvos, daubos ir pan..

Susiformavęs branduolinis grybas - tai paskutinė, ketvirtoji sprogimo stadija. Grybas visada būna radioaktyvus - vienas atvejais labiau, kitais - mažiau. Grybo viduje būna didžiulis kiekis dulkių bei nuolaužų. Pastarosios - jau nepavojingos, nes krenta į visiškai gyvybės neturinčią zoną, tiesiog išdegintą sprogimo. Tačiau lengvos branduolinio grybo dulkės gali nusėsti gan dideliame plote, skleisdamos radioaktyvumą. Pagrindinė radioaktyvumo dalis tenka kelioms pirmosioms spinduliavimo valandoms, po poros dienų radioaktyvumas nukrenta iki mažiau pavojingų dydžių, o per dar kelias savaites nukrenta iki sąlyginai nepavojingos ribos (bent jau tiek nepavojingos, kad per kelias dienas neapsirgtum spinduline liga).

Apsauga nuo radioaktyvių dulkių - gan paprasta. Visų pirma, reikia vengti tų zonų, į kurias iš sprogimo vietos pučia vėjas, jei yra galimybė - tiesiog iš ten pasišalinti. Antra - nešioti respiratorių, kuris apsaugotų nuo dulkių patekimo į plaučius - tai bene pavojingiausias dalykas. Jei nėra respiratoriaus - veidą dengtis drėgna marle, per kurią kvėpuoti. Vengti maisto ir vandens iš tų zonų, kur nusileido branduolinio grybo dulkės (tai gali būti keliolikos kilometrų pločio ir dešimčių kilometrų ilgio zona). Pageidautina, net ir esant karštam orui, nešioti lietpaltį ar kitus viršutinius drabužius - šitaip išvengsite dulkių patekimo ant kūno. Storas drabužių sluoksnis gerokai suslipnina dulkių skleidžiamą alfa ir beta spinduliavimą. Aišku, dar geriau - specialūs apsauginiai drabužiai. Jei visgi nepasisekė, ir jūs pakliuvote į zoną, virš kurios praplaukė besisklaidantis branduolinis grybas, vis vien kuo greičiau iš ten pasišalinkite, o vos atsiradus galimybei, drabužius išmeskite ir gerai išsimaudykite - taip išsigelbėsite bent nuo dalies radioaktyvumo.

Atminkite esminį dalyką - ne tiek pavojingas tiesioginis radioaktyvių dulkių spinduliavimas, kiek jų patekimas į organizmą - pastarosios patekti gali per odą, kvėpuojant, kartu su maistu. Iš organizmo radioaktyvios medžiagos nepasišalina, nusėsdamos kauluose ir iš lėto sukelia mirtiną spindulinę ligą. Itin pavojingas ir radioaktyvių dulkių patekimas ant odos - jos lengvai sukelia odos vėžį - melanomą.

Filmuke - Castle Bravo branduolinis bandymas, rodantis daugelį šiluminio spinduliavimo ir smūginės bangos efektų.

Vėl grįžtant prie istorijos. Pirmoji pasaulyje termobranduolinė (vandenilinė) bomba buvo Ivy Mike, susprogdinta 1952. Jos galia siekė 10 megatonų ir gerokai viršijo JAV kariškių prognozes. Galios pertekliškumo priežastis - termobranduolinės deuterio reakcijos metu išsiskiriantys neutronai labai smarkiai padidino inicijuojančio atominio užtaiso galią.

Ivy Mike buvo labiausiai karui nepritaikyta iš visų branduolinių bombų, kokios tik kur nors buvo sukurtos - kadangi termobranduolinei reakcijai skirtas deuteris (sunkesnis vandenilio izotopas) buvo panaudotas grynas, teko jį suskystinti, o tam, savo ruožtu, teko pastatyti ištisą kriogeninį fabrikėlį. Bendri bombos gabaritai, net neskaičiuojant papildomų šaldymo įrenginių bei elektros jėgainės, siekė dešimtis metrų, o masė - šimtus tonų.

Visos vėlesnės termobranduolinės bombos (kaip kad antroji iš jų - Castle Bravo) turėjo "sausą" deuterį - dažniausiai tiesiog ličio deuterido strypelį.

Ivy Mike bomba patvirtino JAV branduolinių mokslininkų idėją, kad termobranduolinės sintezės reakcijas, panašias į tas, kurios vyksta Saulėje, galima inicijuoti mažesnės galios atominiu užtaisu.

Bene pats didžiausias iš Šaltojo karo branduolinių mitų - tai pasaka apie neutroninę bombą - tyliąją miestų žudikę. Prieš porą dešimtmečių buvo plačiai skleidžiamos kraupios istorijos apie tai, kaip amerikiečiai neutroninėmis bombomis ruošiasi naikinti miestus, o tos, tyliai pokšteldamos, neutronais išnaikina visus žmones, palikdamos nepaliestą turtą, pastatus, etc..

Išties - neutroninė bomba buvo sukurta dar 1968, o vėliau - gerokai patobulinta. JAV netgi pasigamino kelias dešimtis tokių užtaisų.

Pirmosios neutroninės bombos buvo skirtos priešraketinei gynybai - sprogusi netoli atskrendančios priešo raketos, bomba savo neutronų srautu turėjo inicijuoti ir susprogdinti priešo branduolinius užtaisus nepavojingame, kelių dešimčių kilometrų aukštyje. Greitai paaiškėjo, kad tokios priemonės neefektyvios, mat branduoliniai užtaisai būna toli nuo kritinės masės, todėl neutronų srauto nepakanka sukelti sprogimui.

Šiek tiek vėliau neutroninės bombos, tiesa, patobulintos, atgimė, kaip kita priemonė - JAV nutarė, kad tai puikus ginklas karui Europoje: mažos, menką griaunamąją galią turinčios bombos neišgriaus miestų, bet gerai tiks panaudojimui prieš tankus. Kaip žinia, šarvų dėka tankai yra itin atsparūs branduoliniam sprogimui - Hirosimos galios atominį sprogimą tankas gali atlaikyti, būdamas puskilometrio nuotoliu nuo sprogimo epicentro. Tačiau tanko šarvai visiškai neapsaugo nuo neutronų srauto, taigi, jei neutronų bomba atiduos daugiau, nei įprasta, tankai bus naikinami keleriopai didesniu efektyvumu, nei įprastiniais branduoliniais ginklais.

Neutroninės bombos idėja yra paprasta - tai vandenilinė bomba, kurioje termobranduolinį užtaisą sudaro tritis - šis elementas sintezės metu duoda itin daug perteklinių didelės energijos neutronų - šiems tenka tokia didelė sprogimo energijos dalis, kad žmogus, esantis pakankamai toli (1-1,5 km nuotoliu), lieka nepaveiktas smūginės bangos ar šiluminio spinduliavimo, tačiau per kelias valandas miršta nuo spindulinės ligos, sukeltos neutronų.

Neutroninių bombų konstrukcija praktiškai sutampa su modernių vandenilinių bombų konstrukcija, skiriasi tik termobranduolinis kuras - vietoje deuterio naudojamas tritis. Visgi, yra ir problemų - tokioms bomboms reikalingi dideli tričio kiekiai, o šis elementas yra toks brangus, kad net tokios šalys, kaip JAV per metus tepagamina kokius kelis kilogramus. Tai reiškia, kad tai pačiai šaliai tenka pasirinkti - ar gaminti vandenilines bombas, ar neutronines. Antra problema - inicijuojantis atominis užtaisas, kurio galia turi būti kiek įmanoma mažesnė. Kad neutronų srautas veiktų nuotoliu, bent šiek tiek didesniu, nei smūginė banga, atominio užtaiso galia neturi viršyti kelių šimtų tonų trotilo ekvivalento. Tokie atominiai užtaisai vietoje urano-235 naudoja uraną-233, turintį keleriopai mažesnę kritinę masę, ir kainuojantį daugybę kartų brangiau.

Pagal paskaičiavimus, vietoje vienos neutroninės bombos, branduolinė šalis gali pasigaminti nuo kelių iki keliolikos mažos galios (3-10 kilotonų) atominių bombų, kurias panaudoti galima žymiai efektyviau.

Dėl šių priežasčių neutronines bombas ėmė gaminti tik JAV ir Prancūzija (pastaroji buvo kraštutinai suinteresuota šiuo ginklu, mat pagal jos numatytus scenarijus, galėjo tekti kariauti nuosavoje teritorijoje). Bet net ir šios šalys apie 1990 metus neutroninių bombų nutarė atsisakyti. Šias technologijas taip pat sukūrusios Sovietų Sąjunga bei Didžioji Britanija šitokių bombų ginkluotei išvis negamino.

Žodžiu, neutroninė bomba - lyg ir gudrus patobulinimas - paaiškėjo besanti tinkama tik psichologiniam karui, bet ne praktiniams kovos veiksmams.

Branduolinio karo strategija keitėsi, einanat dešimtmečiams. Maždaug 1945-1955 branduoliniai ginklai buvo daugiau grąsinimo priemonė, nei praktiniams tikslams tinkamas ginklas - nors atominės, o vėliau - vandenilinės bombos galėjo sunaikinti ištisus miestus, jos buvo labai masyvios, o tolimojo nuotolio bombonešiai - gan nerangūs, todėl nuo branduolinio smūgio gerai galėjo apsaugoti galinga priešlėktuvinė gynyba. Gan ryškus to meto rodiklis - pirmasis Didžiosios Britanijos branduolinis bandymas buvo įvykdytas, tiriant labiausiai įtikėtina SSRS užpuolimo variantą - atominę bombą slapta atgabenus laivo triume.

Truputį vėliau, atsiradus kompaktiškesnėms bomboms bei pirmosioms tarpžemyninėms raketoms (t.y., po pirmojo SSRS kosminio palydovo "Sputnik" paleidimo 1957, naudojant pirmąją tarpžemyninę balistinę raketą "R-7 Semiorka") atsirado galimybė suduoti pirmąjį, visiškai neatmušamą branduolinį smūgį. Sovietinė "R-7 Semiorka" galėjo nugebenti 300 kilogramų svorio užtaisą į taikinius, esančius už 8-9 tūkstančių kilometrų. Labai greitai rusus pasivijo ir amerikiečiai, sukūrę "Atlas" raketas.

Esminis ginkluotės vystymasis greitai pasuko dviem kryptimis: viena vertus buvo pradėtos kurti vidutinio nuotolio branduolinės raketos, galinčios nugebenti užtaisus 3-5 tūkstančių kilometrų nuotoliu (t.y., karo veiksmų zona visoje Europoje) - šios raketos galėjo nešti sunkesnius užtaisus ir buvo daugybę kartų pigesnės už tarpžemynines. Kita vertus, tobulintos ir tarpžemyninės branduolinės raketos, jų nuotolį padidinant iki keliolikos tūkstančių kilometrų, o užtaiso masę - iki kelių tonų.

Raketų, ypač - tarpžemyninių, maždaug iki 1970 metų buvo gan nedaug, jos buvo gana netikslios (pvz., R-7 nukrypdavo nuo taikinio maždaug 5 km - keleriopai daugiau, nei pirmų atominių bombų patikimo naikinimo spindulys) todėl jos buvo ginkluojamos maksimalios galios branduolinėmis bombomis - miestų žudikėmis. Pagal JAV ir SSRS supratimą, pagrindinis smūgis turėjo būti suduotas į priešo miestus, juos sunaikinant megatoninėmis branduolinėmis bombomis. Kraštutinis pavyzdys buvo rusiška "Caro bomba" - net bandymams skirtas jos variantas turėjo 50 megatonų galią - tai visų laikų galingiausias susprogdintas branduolinis užtaisas, per bandymus trečiojo laipsnio odos nudegimus patyrė žmonės, buvę už 100 kilometrų nuo sprogimo taško. O kovinė "Caro bomba" buvo dar dvigubai galingesnė - 100 megatonų.

Situacija keistis ėmė tik po to, kai tarpkontinentinių ir vidutinio nuotolio raketų tikslumas padidėjo tiek, kad branduolinės galvutės nukrisdavo kelių dešimčių metrų nuotoliu iki taikinio, o atominės bombos buvo ištobulintos bei atpigintos tiek, kad į vieną didelę raketą pradėta kišti po kelias ar net keliasdešimt nedidelių branduolinių užtaisų. Bombos - miestų žudikės prarado prasmę, mat vis vien, nukritusios už kokio puskilometrio, jau negalėdavo sunaikinti požeminių raketų paleidimo šachtų. Kita vertus, tokias šachtas sunaikindavo nedidelis (kelių dešimčių kilotonų) užtaisas, sprogęs kelių dešimčių metrų atstumu. Kitaip tariant, daugelį nedidelės galios branduolinių galvučių turinčios raketos efektyvumu aplenkė megatonines.

Dar labiau situacija ėmė keistis po sparnuotųjų raketų atsiradimo maždaug 1980 - šios buvo labai pigios, beveik nematomos tuometinei priešlėktuvinei gynybai, o skristi galėjo panašiu atstumu, kaip ir vidutinio nuotolio balistinės raketos - nuo 1000 iki 3000 kilometrų. Visgi, net ir 1980 metais tipinė branduolinių galvučių galia buvo dešimteriopai didesnė, nei Hirosimą sunaikinusios bombos - daugumos JAV bei SSRS užtaisų galia siekė apie 200 kilotonų.

Esminis posūkis ėmė šviestis tik apie 1977, kai JAV pradėjo neutroninių bombų gamybą - tuo pat metu buvo sukurti ir supermažos galios branduoliniai užtaisai. Esant gerokai atpigusiam branduoliniam kurui, atsiranda galimybė gaminti subkilotonines atomines bombas, t.y., tokias, kurios savo galia atitinka mažiau, nei tūkstančio tonų trotilo ekvivalentą. Manoma, kad tokios bombos tinkamos efektyviam panaudojimui prieš karinius taikinius, kartu išvengiant civilių objektų sunaikinimo.

Nagrinėjami ir sudėtingesni bombų variantai, pvz., atominis užtaisas įdedamas į priešbetoninę bombą - pastaroji gali įsikasti į kelių dešimčių metrų gylį. Taip galima vykdyti negilius požeminius atominius sprogdinimus, kurie radioaktyvias medžiagas išsklaido daugelį kartų mažesniu nuotoliu, o požeminius objektus sunaikina keleriopai didesniu atstumu. Vertinama, kad 2 kilotonų bomba, sprogusi po žeme, šiuolaikines raketų šachtas gali sunaikinti 200-500 metrų spinduliu, kai tuo tarpu sprogdama virš žemės dešimt kartų galingesnė bomba šachtas sunaikins tik 20-50 metrų spinduliu.

Labai sudėtinėja supermažos galios bombų kontrolės situacija: jau apie 1961 JAV sukūrė superkompaktiškas atomines bombas, kurių galia siekė vos apie 20 tonų ekvivalento - galia iki šios ribos buvo sumažinta, atsisakant pilno urano sureagavimo. Jau tais laikais 500-1000 tonų ekvivalento atominė bomba galėjo pasiekti optimalų efektyvumą, kai suraeaguoja didžioji urano ar plutonio dalis. Šiuolaikinių atominių bombų minimali optimali galia yra dar mažesnė - 100-200 tonų TNT ekvivalento. Kitaip tariant, supermažos galios bombos yra tik šiek tiek galingesnės už galingiausias tradicines bombas, pvz., JAV MOAB bomba, sverianti apie 9 tonas, gali išvystyti apie 10-20 tonų ekvivalentinę galią, o Rusijos bomba FOAB, sverianti 8 tonas, išvysto maždaug 44 tonų ekvivalentinę galią.

Tai reiškia, kad vykdant masinį bombardavimą MOAB/FOAB tipo bombomis, paraleliai galima numesti ir tam tikrą kiekį supermažos galios atominių užtaisų, kurių sprogimo nieks nepastebės. Iki šiol yra ginčijamasi dėl 2003 metais Bagdado aerouosto puolimo - dalis irakiečių teigia, kad tenai, kartu su MOAB bombomis buvo panaudotas ir supermažos galios branduolinis (gal būt, neutroninis) užtaisas. Nors tokie teiginiai atrodo abejotinais, akivaizdu viena - supermaži atominiai užtaisai gali būti panaudoti ir įprastiniame kare. Gan nemaloniai nuteikia ir kelerių metų senumo JAV prezidento Busho pareiškimas, kuriame jis teigė, esą supermažos galios branduoliniams užtaisams neturėtų būti taikomos tarptautinės sutartys dėl branduolinių ginklų panaudojimo apribojimo. Spėjama, kad JAV supermažos galios atomines bombas gali panaudoti, puldama Irano branduolinius objektus.

Dar viena užmiršta bombų rūšis - tai kobalto bombos. Šis pragariškas išradimas - tai šlykščiausas iš branduolinių ginklų. Idėja labai paprasta: nedidelės galios atominė ar vandenilinė bomba įvelkama į storą kobalto kevalą. Vykstant atominiam sprogimui, neutronai apspinduliuoja kobalto branduolius ir susidaro naujas, radioaktyvus kobalto-60 izotopas, kuris ilgainiui skyla, skleisdamas gama spinduliavimą.

Pavienė kobalto bomba gali radioaktyvumu užteršti kelių tūkstančių kilometrų plotą - kelių šimtų kilogramų apspinduliuoto kobalto pakanka, kad kelias dienas ar savaites užterštoje teritorijoje pabuvęs žmogus mirtų nuo spindulinės ligos.

Kobalto bombų tikslas vienas - karo atveju jos būtų mėtomos į svarbesnes priešo teritorijas, kurių nesirengiama pulti - šitaip priešo teritorija šimtams metų gali būti paversta mirties zona.

Apie brandulinių ginklų kiekius - jie tiesiog milžiniški. Nesuvokiami skaičiai.

Iš esmės, jei jau lyginti branduolines valstybes vieną su kita, pasaulyje yra dvi branduolinės imperijos ir būrelis nykštukų. Imperijos - tai JAV bei Rusija, kurių arsenalai yra tokie, kad vos keliais procentais ginkluotės šios dvi šalys gali išnaikinti 2/3 žmonijos. Šaltojo karo įkarštyje bombų skaičius buvo pasiekęs neįtikėtinus kiekius, pvz., JAV pasiekė savo rekordą 1966 metais, kai turėjo 32000 branduolinių bombų. SSRS pasivijo JAV, bevadovaujant Brežnevui, o savo ir pasaulio rekordą pasiekė Gorbačiovo dėka - 1986 metais SSRS turėjo 45000 branduolinių bombų. Vėliau ginkluotės kiekiai buvo gerokai sumažinti tarptautinių susitarimų dėka.

Oficialiai branduolinį ginklą turi "teisėtas" branduolinis penketukas. Štai branduolinių užtaisų skaičiai, rodantys šiandieninę situaciją:
* Rusija: 16000, iš jų 6000 aktyvioje ginkluotėje
* JAV: 10000, iš jų 5000 aktyvioje ginkluotėje
* Didžioji Britanija: 750
* Prancūzija: 350
* Kinija: 130

Tarp šalių, kurios lyg ir oficialiai nebranduolinės, bet neabejotinai turi branduolinį ginklą, yra šios:
* Indija: 70-120 atominių bombų
* Pakistanas: 30-80 atominių bombų
* Šiaurės Korėja: 1-10 atominių bombų
* Izraelis: 75-200 atominių bei termobranduolinių bombų,

Iš šių neabejotinų šalių išbraukta Pietų Afrikos Respublika, savo laiku turėjusi mažiausiai 6 atomines bombas.

Tarp šalių, bandžiusių pasigaminti branduolinį ginklą, labiausiai žinomos šios: Iranas (dabartiniai bandymai), Libija (sustabdė branduolinę programą po JAV bombardavimų), Irakas (sustabdė branduolinę programą po operacijos "audra dykumoje").

Mažiau žinoma, kad savo branduolines programas savo laiku sukūrė ir Rytų Vokietija, Rumunija ir Čekoslovakija. Pastaroji - vienintelė paskelbė, kad nesiruošia niekada gaminti branduolinių ginklų, o Rytų Vokietijos bei Rumunijos lyderiai bandė svaidytis kažkokiomis neaiškiomis pusiau branduolinėmis užuominomis. Byrant Varšuvos paktui, šios dvi valstybės savo vadovus prarado liaudies sukilimuose, kaip manoma, organizuotuose JAV.

Nemažas kiekis valstybių, sukūrusių branduolines technologijas ir potencialiai galinčių pasigaminti branduolinius ginklus, tačiau negaminančių. Paprastai tokiomis įvardinamos Japonija, Vokietija, Ukraina, Italija, Švedija, Brazilija, Ispanija, Kanada, Australija, etc..

Itin įdomi šiuo atžvilgiu švediškoji programa - ši valstybė ilgą laiką garsėjo, kaip vienas iš didžiausių cheminio ginklo atsargas turinčių šalių, kartu turinti ir vidutinio nuotolio balistines raketas. Yra žinoma, kad švedų cheminės raketos šaltojo karo metais buvo nutaikytos į SSRS miestus - Leningradą, Rygą, Taliną, Klaipėdą, Vilnių, etc.. Apie 1990 metus Švedija sukūrė savo branduolines technologijas, kurias paskelbė taikiomis, tačiau momentaliai paskelbė ir apie cheminį nusiginklavimą bei kažkokią galimybę, kad jei kils kritinė grėsmė, šalis operatyviai apsiginkluos branduoliniais ginklais. Manoma, kad Švedija visus branduolinius "testus" atliko virtualiai, superkompiuteriais ir kad turi pakankamas branduolinių medžiagų atsargas, kad keliasdešimt atominių bombų galėtų pasigaminti per kelias savaites.

Leiskit jus pataisyti: 50 megatonu bomba buvo pati galingiausia kada nors susprogdinta atomine bomba, tai visai nebuvo jokia bandomoji bomba - tiesiog tai buvo didziausia ka sugebejo pagaminti.
Tas 100 megatonu apie kuriuos jus cia kalbate buvo tik Chrusciovo grasinimai visam pasauliui. Tokios bombos nebuvo ir labai abejoju ar tokia yra ir sei dienai.
Nezinau kas tavo saltinis, bet kiek man zinoma 100 megatonu bombos sprogimo pasekmes jau butu visiskai neprognozuojamos. Tas didysis spogimas (50megatonu) jo sprogimo banga kelis kartus apsisuko aplink visa zemes rutuli o kokie 200 megatonu gali sukelti globalinius klimato pokycius ar net zeme ismusti is savo orbitos.

Canopus - kodinis Prancūzijos pirmojo dviejų pakopų termobranduolinio testo pavadinimas. 1968 m. rugpjūčio 24 d. Fangataufa atole. Jei tikėti šaltiniu, nuotraukos darytos kareivių.