Šiandien pradedu straipsnių seriją apie branduolinių ginklų kūrimą ir bandymus. Atominių, vandenilinių, termobranduolinių ir kitokių branduolinių bombų testai buvo galutinai uždrausti 1996. O iki tol - įvairios šalys atlikinėjo testus ir ore, ir vandenyje, ir po žeme.

Žiūrint filmuotą medžiagą, darosi baisu, bet vis vien negali suvokti tos milžiniškos, nesuvokiamos griaunamosios galios. Galingiausios iš testuotų bombų buvo tokios žudančios, kad vienu ypu galėtų nušluoti kokį dešimtadalį ar netgi dar didesnę dalį Lietuvos.

Štai keli filmukai:

Rusiška Caro bomba buvo 50 megatonų galios. Tai pati galingiausia iš kada nors išbandytų bombų. Susprogdinta 4 kilometrų aukštyje, ji aplink save paliko 50-60 kilometrų skersmens zoną, kur neliko nei vieno gyvo padaro.


Eerie branduolinis sprogdinimas buvo atliktas JAV 1955, specialiai skirtas bandymams - kiek efektyviai branduolinės bombos naikina miestus. Taigi, filmuota medžiaga labai vaizdi.

1964 metais atominę bombą išbandė ir Kinija. Bomba buvo pagaminta iš urano-235, kuriam išgauti nereikia branduolinio reaktoriaus. Tai reiškė, kad Kinija pirmiausia galvoja apie ginklus - stato didžiules urano sodrinimo gamyklas, o energetika jai nerūpi (elektrinėse būna gaminamas plutonis). Testo padarymo metu likęs pasaulis visiškai nesitikėjo, kad Kinija, tik ką pergyvenusi Mao kultūrinę revoliuciją, įstengtų pasigaminti atominę bombą. Todėl ši bomba tikrai padarė pasauliui sprogusios bombos įspūdį.



Čia - kitas filmukas apie tą patį Kinijos bandymą:

JAV Castle Bravo branduolinis testas buvo įvykdytas 1954 - tai buvo pirmos praktiniam karui tinkamos termobranduolinės bombos prototipas, galingiausias JAV susprogdintas branduolinis užtaisas bei labiausiai aplinką užteršęs JAV užtaisas. Po šio sprogdinimo pasaulyje prasidėjo visuomenės protestai, reikalaujantys uždrausti branduolinius bandymus.

Bombos planinė galia buvo 4-8 megatonos, tačiau sprogimas gavosi apie tris kartus galingesnis, nei tikėtasi - ištisos 15 megatonų. Testo metu buvo atrasta nauja termobranduolinėms reakcijoms tinkama medžiaga - litis-7 (iki tol buvo manoma, kad tinka tik litis-6). Atradimas gavosi per klaidą: litis-6, kurio branduolys, paveiktas neutrono, skyla, atiduodamas tričio branduolį, kuirs vėliau naudojamas reakcijoje su deuteriu, buvo brangus, nes gamtoje jo labai maža. Todėl vietoje inertiško "užpildo" buvo panaudotas litis-7. Paaiškėjo, kad šis, pasigavęs neutroną, irgi gamina tritį, todėl termobranduolinėje reakcijoje su tričiu sureagavusio deuterio kiekis buvo keleriopai didesnis, nei numatyta.

Dėl nenumatytai didelės galios ir prieš sprogdinimą neplanuotai pasikeitusio vėjo, branduolinio grybo dulkės nukeliavo į vietoves, kurios buvo neevakuotos, daugelio salų gyventojai buvo apspinduliuoti. Itin nukentėjo japonų laivo "Laimingasis Drakonas" įgula, kurio įgula buvo apie 100 kilometrų nuo sprogimo - visi jūreiviai susirgo spinduline liga, dalis gavo odos nudegimus nuo spinduliavimo ar apako, pamatę branduolinį grybą.

Grįžtant prie Kinijos - jau 1967 (praėjus vos trims metams po atominės bombos bandymo) ši šalis išbandė termobranduolinę bombą, aplenkdama Prancūziją. Bomba buvo labai sėkminga - jau pirmoji buvo pritaikyta įprastiems bombonešiams, turėjo maždaug nuo 1 iki 3 megatonų galią.



Labai įdomios priežastys, nulėmusios fantastiškai greitą Kinijos branduolinės programos vystymąsi, neturint pilnavertės pramonės - tai didžiulė Stalino suteikta parama kinų kariškiams. Faktiškai, iki pat santykių su Sovietų Sąjunga atšalimo, įvykusio bevadovaujant Chruščiovui, Sovietai tiesiog statė Kinijai branduolines gamyklas, perduodami visą reikalingą informaciją ir apmokydami specialistus. Taigi, Kinijai teko ne tiek kurti branduolinį ginklą pačiai, kiek paprasčiausiai pabaigti gamyklų statybą ir imti gaminti bombas pagal sovietinius planus.

Nuo vakarietiškų JAV bei Didžiosios Britanijos bei Sovietų Sąjungos neatsilikti stengėsi ir Prancūzija - bene vienintelė šalis, savo noru išstojusi iš NATO ir paskelbusi neutralitetą.

Vienas iš akivaizdžiausių Prancūzijos branduolinės programos tikslų buvo sukurti bombą, kuri būtų tinkama efektyviam panaudojimui Europoje - ne kaip viską naikinanti bomba - miestų žudikė, o kaip superginklas, skirtas efektyviems taktiniams veiksmams, įskaitant ir branduolinius mūšius savo teritorijoje - tokios bombos turėjo būti gan pigios, kompaktiškos ir turėti ribotą veikimo galią, kad kuo mažiau paveiktų aplink esančius civilinius objektus.

Pirmas atominis sprogdinimas buvo įvykdytas Alžyre, Reggane vietovėje, 1960, raketiniame poligone. Tuo metu Alžyre jau buvo prasidėjęs karas, tad bandymai tęsėsi neilgai - viso buvo susprogdinti 4 branduoliniai užtaisai, paskutinis - 1962, jau vykdant prancūzų kariškių evakuaciją, skubotai stengiantis, kad bomba nepakliūtų į sukilėlių rankas.

Prancūzai, skirtingai nuo anglų ar truputį vėliau bombą išbandžiusių kiniečių, savo branduolinę programą įgyvendino savarankiškai, nesiremdami kitų valstybių perduotais brėžiniais ar užsieny įgyta atominių specialistų patirtimi. Jau pirmoji prancūziška atominė bomba buvo pritaikyta praktiniam panaudojimui , turėjo 70 kilotonų galią (t.y., buvo galingesnė, nei pirmosios JAV, Rusijos ir Didžiosios Britanijos bombos kartu sudėjus). Galios nuokrypiai neviršijo 5-10 procentų nuo planuotų - tai reiškė, kad prancūzų mokslininkai sukūrė kraštutinai tikslų matematinį bombų modelį, moksliniu požiūriu potencialiai pralenkdami netgi Rusiją ir JAV.

Pirmosios prancūzų bombos konstrukcija labai skyrėsi nuo kitų šalių atominių bombų: ši buvo sudaryta iš mažos galios inicijuojančio branduolinio užtaiso ir šalia jo esančio urano strypo, kuriame reakciją sukeldavo pirmojo užtaiso sprogimas.

Kitos trys bombos tik patvirtino prancūzų pasiekimus - jos bovo kraštutinai mažos galios (mažiau, nei 5 kilotonų - tokią galią įmanoma pasiekti tik naudojant sudėtingus impulsinius neutronų šaltinius), visuose bandymuose buvo tikrinama itin kompaktiškų inicijuojančių branduolinių užtaisų konstrukcija.

Vėlesni prancūzų bandymai buvo vykdomi Polinezijos salose, o Prancūzija tapo bene ilgiausiai branduolinius bandymus atmosferoje vykdžiusia valstybe.

Nežinau ar teko kam nors matyti vieno Amerikos propesoriaus (o gal net ne amerikos) sukurtą filmą "Mirties veidai" ten jis važinėjęs po pasaulį rinko įvairius atsitikimus aįie mirtį, kaip nužudomi žmonės, kaip žudomi gyvuliai. Tame filme buvo parodyti vaizdai is Cherosimos kai amerikiečiai numetė atominę bombą. Tolumoje pasirodė radioaktyvusis grybas ir Amerikiečių kariai matyt buvę ten džiaugėsi ir glebėščiavosi, tipo padarėm tvarką. Tada profesorius pasakė, kad užtenka, kad tu tą grybą pamatei, reiškia tau liko gyvent labai nedaug, o čia, kai pažiūrai paprastą dujokaukę užsidėję kalnierių pasistatę ir į kovą

Be pripažintų šalių, tokių, kaip JAV, Kinija, Rusija, Didžioji Britanija ir Prancūzija, branduolines programas vykdo ir daugelis kitų valstybių.

Bene žinomiausios iš šių - Indija bei Pakistanas, tarp kurių jau apie 10 metų kybo branduolinio karo grėsmė (šios dvi šalys iki šiol vykdo karo veiksmus viena prieš kitą).

Indijos branduolinė programa prasidėjo greitai po Kinijos - su pastarąja susipykę rusai ėmė ieškoti partnerių kitur, o su Kinija besipykstantys indai jiems pasirodė visai tinkamais draugais. Nors Sovietų Sąjunga Indijos taip smarkiai nerėmė, ši šalis irgi greitai sukūrė branduolinį ginklą - jau 1974 Indija išbandė pirmą savo atominę bombą. Sprogimas buvo įvykdytas negiliai po žeme (keliasdešimt metrų gylyje), jo galia buvo nuo 8 iki 20 kilotonų. Užtaisas svėrė pusantros tonos ir buvo nepritaikytas kariniam panaudojimui. Tačiau jau po kelerių metų Indija sugebėjo pagaminti ir pirmąsias praktiniam panaudojimui tinkamas bombas, o jau apie 1990 metus ėmė statyti ir vidutinio bei didelio nuotolio raketas, galinčias gabenti branduolinius ginklus. Po pirmojo bandymo Indija daugiau nesprogdino branduolinių užtaisų (bent jau oficialiai), nuolat teigdama, kad jos branduolinė programa esanti taiki. Tačiau branduoilnius bandymus Indija atnaujino iškart po to, kai 1998 pirmą atominę bombą išbandė Pakistanas.



Su Indija besipešantis Pakistanas irgi užsimanė branduolinio ginklo, todėl jau apie 1975 pradėjo nuosavą branduolinę programą. Pakistanas pirmą branduolinį bandymą atliko 1998 metais, parodydamas Indijai, kad irgi turi tinkamos galios vėzdą. Iškart po šio bandymo Vakarų šalys ėmė riboti ekonominius santykius su Pakistanu.

Dar pora pagarsėjusių branduolinių šalių - tai Pietų Afrikos Respublika bei Izraelis. Pirmoji, nors ir neturėjo tiek mokslininkų, tačiau turėjo didžiules urano kasyklas. Antroji - turėjo daugybę mokslininkų, aukštas technologijas bei didžiulį kiekį žvalgybinės informacijos (kaip spėjama, netgi kai kurių pirmųjų JAV bei D. Britanijos bombų brėžinius ir diagramas).

Tiksliai neaišku, kada abi šios šalys pradėjo savo branduolines programas ir kaip jos nutarė bendradarbiauti. Žinoma tik tiek, kad jau 1974 metais už 30 gramų tričio PAR Izraeliui pardavė keliasdešimt tonų urano. Apie 1977 metus, kai PAR ėmė ruoštis branduoliniams sprogdinimams, Izraelis jau buvo tapęs branduoline valstybe, turinčia bent kelias neišbandytas, tačiau turinčias veikti atomines bombas.

1977 metais abi šalys parengė branduolinių bandymų programą PAR esančioje Kalahario dykumoje. Vakarų šalims bei Sovietų Sąjungai per palydovus aptikus branduolinių bandymų aikštelę, kilo tarptautinis skandalas, privertęs bandymus nutraukti, jiems dar neprasidėjus. Siekdamos prispausti PAR kuo labiau, Vakarų šalys pradėjo ekonominę Pietų Afrikos Respublikos blokadą, kuri ilgainiui sužlugdė šios šalies ekonomiką ir 1991 baigėsi Apartheido režimo žlugimu. Formalus pretekstas blokadai buvo "žmogaus teisės", t.y., diskriminacinė politika Afrikos negrų atžvilgiu, nors reali priežastis buvo atominis ginklas.

Nors ir patirdama spaudimą, PAR nepasidavė ir 1979 metais kartu su Izraeliu atliko pirmą branduolinį bandymą Indijos vandenyne. Išbandytas buvo itin mažos galios (apie 3 kilotonų), greičiausiai - Izraelio gamybos užtaisas, kurį pastebėjo JAV žvalgybinis palydovas. Vakarų šalys šį sprogdinimą identifikavo ir sustiprino savo spaudimą. Per kelioliką metų PAR pagamino 6 atomines bombas ir, kaip manoma, galėjo įvykdyti ir daugiau, efektyviau užmaskuotų branduolinių bandymų - didžiąja dalimi, užsienio valstybių užsakymu.

Pagrindinis PAR branduolinių bandymų užsakovas buvo Izraelis, tačiau PAR bendradarbiavo ir su kitomis šalimis - tiekė medžiagas Irakui, mokymus bei technologijas - Pakistanui ir Šiaurės Korėjai. Kaip jau minėjau, 1991 metais PAR pasikeitė valdžia ir branduolinių ginklų ši valstybė atsisakė.

Bene daugiausiai iš viso šio reikalo išlošė Izraelis, kuris, kaip spėjama, pasigamino apie 200 branduolinių bombų, priartėdamas savo ginkluotės galia prie tokių valstybių, kaip Prancūzija ar Kinija.