Niekshai, termobranduolinės bombos, turinčios Telerio-Ulamo konstrukciją, yra neriboto galingumo - papildomos megatonos gaunamos tiesiog pridedant papildomus centimetrus ličio deuterido strypelio. O Caro bomba buvo ne tai, ką daugiausia sugebėjo pagaminti, o būtent dalinio galingumo konstrukcija - serijinė buvo numatyta, kaip 100 megatonų. Galingesnės rusai tiesiog neišdrįso bandyti. Ir būtent po Caro bombos sprogdinimo buvo paskaičiuota, kad viršijus 100-200 megatonų, branduolinio sprogimo metu susidaręs plazmos kamuolys gali pasiekti antrą kosminį (pabėgimo) greitį.

Truputis apie atominių bombų konstrukciją.

Atominių bombų idėja yra labai paprasta: skylant urano-235 ar plutonio-239 branduoliui, išsiskiria du neutronai, kurie, kaip žinia, pataikę į šių medžiagų branduolį, sukelia skilimą. Kitaip tariant, reakcija gaunasi grandininė ir spartėjanti: pirmas neutronas suskaldo vieną branduolį, susidaro 2 neutronai, kurie, savo ruožtu, suskaido 2 branduolius, tada jau gaunasi 4 neutronai, paskui - 8, paskui 16, 32, 64, 128... Ar grandininė reakcija vyks sėkmingai, priklauso nuo vienos priežasties - nuo tikimybės, kad neutronas pataikys į branduolį. Jei daugiau, nei pusė neutronų lieka nepanaudoti, reakcija sustoja, bet jei panaudojama daugiau, nei pusė, reakcija greitai spartėja. Akivaizdu, kad didesniame skylančios medžiagos gabale sėkmingo neutrono pataikymo tikimybė yra didesnė. Masė, kurioje daugiau, nei 50 procentų neutronų panaudojama naujiems skilimams, vadinama kritine mase. Jei kritinė masė iš lėto pasiekiama, išsiskiria labai daug energijos, kuri gali būti panaudota branduoliniuose reaktoriuose. Jei kokiu nors būdu kritinę masę pavyksta gerokai viršyti, kyla branduolinis sprogimas.

Kritinė masė yra sąlyginis dydis, ji labai priklauso nuo daugelio faktorių. Gan akivaizdu, kad jei turėsime urano-235 mišinį su neskylančiu uranu-238, tai neutronai pataikys ir į urano-238 branduolius, t.y., bus sugerti. Tai reiškia, kad vienas iš svarbiausių kritinės masės faktorių - tai medžiagos grynumas. Kitas kraštutinai svarbus faktorius - tai užtaiso forma - jei tai bus rutulys, neutronams reiks praeiti didelį atstumą, atitinkamai, kritinė masė bus maža. Bet jei tai bus strypas ar plokštė, dauguma neutronų tiesiog išlėks lauk - reikalinga kritinė masė bus didelė. Labai didelę reikšmę kritinei masei turi ir kiti faktoriai: kristalinė gardelė (nuo branduolių išsidėstymo gerokai priklauso neutrono pataikymo tikimybė), užtaiso tankis (kuo užtaisas tankesnis, tuo branduoliai arčiau, atitinkamai kyla ir neutrono pataikymo tikimybė).

Kraštutinai svarbios ir įvairios priemaišos - ar jos tiesiog sugeria neutronus (lėtina reakcijas), ar jos sukuria naujus skylančius branduolius (pvz., uranas-238, sugėręs neutroną, pavirsta uranu-239, kuris, savo ruožtu, pavirsta į plutonį-239 - abi medžiagos, pasigavusios antrą neutroną, skyla, duodamos du neutronus, t.y., uranas-238 veikia kaip neutrali, bet reakciją sulėtinanti medžiaga), galų gale, jei užtaise yra ir neutronus sulėtinančių medžiagų, kritinė masė gerokai krenta.

Galų gale dar vienas, mažiau reikšmingas bomboms, tačiau svarbus branduoliniams reaktoriams faktorius - tai neutronų greitis: greiti neutronai skrenda tiesiomis trajektorijomis ir turi didelę energiją, todėl tikimybė, kad branduolys tokį neutroną pasigaus, yra maža. Tuo tarpu lėti neutronai gan ilgai vinguriuoja po branduolinį užtaisą, todėl jų pasigavimo tikimybė padidėja dešimtis ar net šimtus kartų. Ne visi žino, tačiau branduoliniam kurui tinka ir natūralus, gamtinis uranas, tačiau jam reikia neutronų lėtiklio.

Nėra viešai prieinamų duomenų, apie tai, kokia yra vienų ar kitų branduolinių medžiagų kritinė masė - vienus duomenis pateikia SSRS/Rusijos šaltiniai, kitus duomenis - JAV, dar kitus duomenis - kitos šalys. Negana to, net ir tų pačių šalių pateikiami duomenys kaskart gerokai skiriasi. Dažniausiai randami skaičiai maždaug tokie:
* Uranas-235 (gaunamas iš gamtinio urano, kuriame sudaro apie 0,7 proc.): apie 50kg (pagal sovietinius duomenis - apie 20kg).
* Plutonis-239 (gaunamas, uraną-238, gamtoje sudarantį apie 99,2 proc., apspinduliavus neutronu): apie 10kg (pagal sovietinius duomenis - apie 5-6kg)
* Uranas-233 (gaunamas iš gamtinio torio-232, apspinduliavus neutronu): apie 15kg (sovietiniais domenimis - nuo kelių šimtų gramų iki poros kilogramų)

Gali būti, kad JAV ir SSRS duomenys skiriasi dėl to, kad buvo nustatyti skirtingoms kristalinėms gardelėms arba skirtingo grynumo branduolinėms medžiagoms.

Yra kelios priemonės, padidinančios neutronų panaudojimo efektyvumą, atitinkamai - ir kritinę masę. Pirmoji paremta idėja, kad dalį išlekiančių neutronų galima atspindėti į urano-235 ar plutonio-239 gabalą. Paprasčiausiu atveju naudojami būna berilio veidrodžiai, kurie atspindi nuo kelių iki keliolikos procentų neutronų, tačiau išsivysčiusios valstybės sugeba pagaminti ir sudėtingesnius veidrodžius, kurių atspindėjimo geba gali artėti prie 90 ar daugiau procentų. Akivaizdu, kad sukūrus neutronų veidrodį, kurio efektyvumas siekia 100 procentų, galima būtų gaminti beveik neribotai mažos galios atomines bombas.

Kita priemonė - tai impulsiniai neutronų šaltiniai, kurie gali sukelti labai staigią branduolinę reakciją - pvz., berilio mišinys su alfa dalelių šaltiniu duoda neutronus - alfa dalelės šiuos išmuša iš berilio branduolių. Stiprus neutronų impulsas į branduolinį užtaisą, turintį mažesnę, nei kritinė, masę, jau gali sukelti nedidelį branduolinį sprogimą. Tam tikrą antrąjį neutronų impulsą gali sukelti nedidelis tričio užtaisas, kuris gali būti įdėtas į atominio užtaiso vidų - minimalios galios atominio sprogimo metu (10-20 tonų ekvivalento), trityje prasidėjusios reakcijos gali duoti pakankamą perteklių neutronų, kad efektyviai sureaguotų ir likęs branduolinis kuras.

Pati pirmoji atominės bombos konstrukcija (tokia bomba buvo numesta ant Hirosimos) yra pabūklinio tipo. Ji pagrįsta labai primityviu principu: du urano gabalai artinami vienas prie kito, kol ima pagauti vienas kito išspinduliuojamus neutronus. Urano bombai reikia, kad gabalai vienas prie kito artėtų bent kelių šimtų metrų per sekundę greičiu - kitaip reakcija prasideda pakankamai anksti, gabalai suyra, dar neviršiję kritinės masės.

Visai kitokiu principu paremta pirmoji pasaulyje susprogdinta atominė bomba (Trinity bandymas) bei atominė bomba, numesta ant Nagasakio - čia vietoje urano naudojamas plutonis, turintis vieną didelę bėdą - jis skyla ir savaime, išmesdamas laisvus neutronus, kurie sukeldinėja branduolines reakcijas. Dėl to plutonis į masės pasikeitimus reaguoja praktiškai be uždelsimų, atitinkamai, viršyti kritinę masę praktiškai neįmanoma: du atominio užtaiso gabalai turėtų vienas prie kito artėti dešimčių ar net šimtų kilometrų per sekundę greičiu. Esminis JAV išradimas buvo paremtas implozijos (sprogimo į vidų) idėja - kad plutonio skilimo metu išsiskyrusią energiją galima panaudoti tam pačiam plutoniui dar labiau susislėgti. Plutonio bomba veikia taip: tuščiaviduris plutonio rutulys patalpinamas į rutulį iš sprogmenų, kurie sprogdinami vienu metu iš visų pusių. Sprogmenų smūginė banga suslegia plutonio rutulį, kritinė masė sumažėja, prasideda branduolinės reakcijos, kurios, savo ruožtu, dar labiau įkaitina išorinių sprogmenų sukurtas dujas ir, atitinkamai, dar labiau suslegia plutonio rutulį.

Pabūklinio tipo atominiai užtaisai yra menkai efektyvūs, lyginant su imploziniais, todėl net ir urano bombos vėlesniais laikais buvo gaminamos, kaip implozinės. Efektyvumą geriausiai iliustruoja skaičiai - Hirosimoje susprogdintoje bomboje ("Little Boy" - "Mažylis") sureagavo vos 1,4 procento urano-235 (apie 13-16 kilotonų iš 64kg urano), tuo tarpu Nagasakyje susprogdintoje bomboje ("Fat Man" - "Dručkis") sureagavo apie 14 procentų (apie 21 kilotoną iš maždaug 5-6 kilogramų plutonio).

Žemiau - truputis iliustracijų:

Termobranduoliniai ginklai yra žymiai slaptesni už atominius: jei atominės bombos gamybą riboja milžiniškos investicijos urano sodrinimo gamykloms bei branduoliniams reaktoriams, tai termobranduolinės bombos gamybą labiausiai riboja "know-how". Todėl termobranduolinių bombų konstrukcija labai slepiama, nors maždaug nuo 1980 metų informacijos ėmė rastis daugiau. Vienas svarbus momentas - nors Internete pilna gražių termobranduolinio ginklo schemų, mažų mažiausiai 99 procentai jų yra falsifikuotos įvairių šalių žvalgybų, arba perpieštos nuo taip pat falsifikuotų. Taigi, lieka tik spėlioti, remiantis nedidelėmis duomenų kruopelėmis.

Taigi, apie termobranduolines bombas.

Nors teoriškai deuterio ir tričio mišinį įžiebti branduolinis sprogimas ir gali, praktiškai paaiškėjo, kad nelabai. Atominio užtaiso viduje įmanoma įdėti tik tokią mažą deuterio-tričio kapsulę, kad ji jokios didesnės energijos neišskiria - vienintelė jos nauda ta, kad ji sukuria neutronų srautą, padidinantį atominio užtaiso naudingumo koeficientą. O dedant deuterio-tričio užtaisą šalimais, jį, dar nespėjusį įsižiebti, išblaško atominio sprogimo smūginė banga. Taigi, skirtingai, nei atominės bombos atveju, termobranduolinės bombos konstrukcija yra daug slaptesnė.

Dar didesnę bėdą sukėlė tai, kad vienintelis lengviau įžiebiamas tričio ir deuterio mišinys pasirodė besąs kraštutinai brangus: tričio atsargos Žemėje yra mikroskopiškai mažos, negana to, šis turi vos keliolikos metų skilimo pusperiodį, t.y., užtaisuose jį reikia labai dažnai keisti.

Skirtingai nuo atominių bombų, termobranduolinėms tinka praktiškai visi lengvesni elementai - vandenilio, helio, ličio ir t.t. izotopai. Skiriasi tiktai energija, kuri reikalinga, norint pradėti termobranduolinę reakciją.

Mažiausia žinoma energija yra reikalinga deuterio ir tričio - dviejų vandenilio izotopų mišiniui. Didesnė energija reikalinga grynam deuteriui įžiebti. Dar daugiau energijos reikia įžiebti sunkesniems elementams. Be šių reakcijų, yra ir kelios įdomesnės, kurių metu lengvųjų elemntų branduoliai skyla, išlaisvindami reakcijai tinkamus produktus.

Svarbiausios termobranduolinės reakcijos, pagal paskirtį, būtų šios:
* Deuterio ir tričio - jai sukelti reikalinga minimali energija, reakcija išskiria neutronus, naudojamus atominių bombų efektyvumui padidinti, o be to, tinka, kaip tarpinė grandis dar karštesniems elementams įžiebti.
* Deuterio-deuterio - gana nesunkiai įžiebiama reakcija, kurią galima panaudoti, kaip pagrindinį termobranduolinį kurą
* Tričio-tričio - ši reakcija duoda itin daug neutronų
* Ličio-6 ir deuterio - ši reakcija tinka pagrindiniam termobranduoliniam kurui, o be to, galima visai patogiai naudoti grynus elementus (ličio deuteridą)
* Ličio-7 ir neutrono - šios reakcijos metu neišsiskiria papildoma energija, bet išsiskiria vienas aukštos energijos neutronas ir tričio branduolys, kuris vėliau gali būti panaudotas deuterio-tričio reakcijai
Kaip minėjau, reakcijos vyksta ir su kitais elementais - teoriškai galima padaryti termobranduolinę bombą iš visų elementų, lengvesnių už geležį, t.y, medinė ar molinė bomba - irgi būtų įmanomas variantas.

Visgi, kiek čia bešnekėtume, esminis klausimas termobranduolinių ginklų kūrėjams liko vienas - kaip pasiekti, kad atominė bomba išties pradėtų termobranduolinę reakciją, o jei labiau apibendrinant - kaip gauti dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų galingesnes bombas, kai įprastų atominių bombų galią riboja ta pati kritinė masė. Sprendimai, ilgainiui, buvo surasti netgi keli.

Pirmasis, dvipakopės atominės bombos sprendimas buvo gana paprastas: šalia atominio užtaiso pastatyti ilgą urano-235 ar plutonio-239 strypą, aplink kurį eitų lengvai garuojančios ir besiplečiančios plastmasės (poliuretano) apvalkalas, o aplink tą - jau kitas, masyvus paprasto urano apvalkalas - uraninis vamzdis. Sprogus pirmam užtaisui, kilęs spinduliavimas įkaitina išoriniame vamzdyje esančią plastmasę iki dešimčių tūkstančių laipsnių, o jau toji, plėsdamasi, suslegia urano-235 ar plutonio-239 strypą. Kyla paprasta branduolinė reakcija, kaip ir paprastose atominėse bombose - tiek, kad bombos galia gaunasi teoriškai neribota. Bombos galią dar padidina išorinis apvalkalas iš urano-238 - tas, pasigavęs neutronus, virsta skylančia medžiaga, o po antro neutrono pasigavimo - dar ir pats skyla. Praktiškai įmanoma pagaminti tokios konstrukcijos bombas, kurių galia siekia apie pusę megatonos, tačiau galingesnės bombos jau būna tokios sunkios, kad jų nelabai įstengtų pergabenti lėktuvai ar raketos.

Antrasis konstrukcijos variantas gavosi labai panašus į tą patį pirmąjį, tačiau į urano-235 ar plutonio-239 strypą jau būdavo įkišamas plonas termobranduolinės medžiagos - ličio deuterido strypelis. Anas sukurdavo iki kokių 20-30 procentų galingumo, tačiau jo atiduotų neutronų dėka bendra bombos galia padidėdavo bent 2-3 kartus. Tokias bombas amerikiečiai įvardino, kaip "Teller-Ulam design".

Vėliau buvo sukurti dar daugiau įvairių variantų, pvz., vidinis strypelis iš plutonio-239 ar urano-235, kuris sukelia "kibirkštį", aplink jį - sluoksnis iš ličio deuterido, aplink kurį jau sluoksnis iš urano-238, aplink kurį - sluoksnis iš polimero, o paskui, išorėje - dar sluoksnis iš urano-238, ar tiesiog plieno, sudarantis bombos kevalą. Tokiu atveju reakcija vyksta truputį kitaip - daugiasluoksnis cilindras slegiamas plazmos, kuri susidaro iš įkaitusio polimero, kol prasideda atominio strypo branduolių skilimas - tasai sukuria antrinę, į išorę sklindančią smūginę bangą, kuri jau užkuria branduolinį kurą. Tokioje bomboje termobranduolinėms reakcijoms gali tekti labai didelė dalis energijos - daugiau, nei 90 procentų, tačiau jos turi vieną problemą - strypas iš termobranduolinės medžiagos gaunasi storas, jį gana sunku apsaugoti nuo spinduliavimo, o įkaitinti reikia žymiai didesnį plazmos kiekį, nes suslėgimas reikalingas irgi žymiai didesnis.

Modernesnėms bomboms buvo sukurta dar geriau patobulinta idėja, paremta jau ne plazmos slėgiu, o kaitinimu - bomba turi gan nemažą storą kevalą, viename gale - branduolinį užtaisą, kitame gale - į storą urano ar nikelio vamzdį įdėtą ličio deuterido strypą, o tarp vamzdžio su strypu ir atominio užtaiso yra stora, lėtai garuojanti metalinė pertvara. Pirminio užtaiso spinduliavimas prasiskverbia iki tolimesnių bombos sričių ir įkaitina praktiškai visą jos kevalą, tada jau kevalo vidinio paviršiaus spinduliavimas kaitina storą metalinį vamzdį tokiu greičiu, kad nuo kaitimo šis ima nepaprastai sparčiai garuoti, ir nuo garavimo kilusi reaktyvinė trauka suslegia vidinį ličio deuterido strypelį iki tiek, kad tame kyla termobranduolinė reakcija. Akivaizdu, kad tokia konstrukcija labai kebli, tačiau joje įmanoma išvengti visokių antrinių atominių užtaisų, paprastai įkišamų, kaip strypai ar vamzdžiai.

Paskutinis konstrukcijos variantas panašus, tačiau dar keblesnis - jame jau remiamasi ne tiek įkaitinto bombos kevalo spinduliavimu, kiek itin moderniais, sudėtingais gama spindulių veidrodžiais. Čia jau idėja kitokia - rutuliukas deuterio-tričio mišinio yra viename elipsoidinio gama veidrodžio židinyje, o mažos galios atominis užtaisas - kitame židinyje. Jei rutuliukui suslėgti panaudojama bent pora procentų atominio užtaiso energijos, tai termobranduolinė reakcija gali prasidėti dar kelis kartus intensyviau, nei tam rutuliukui esant atominio užtaiso viduryje. Deuterio-tričio rutuliukas, savo ruožtu, pilniau reaguodamas, gali išskirti tiek energijos, kad prie jo galima būtų prikabinti ličio deuterido strypą be jokių gudravimų. Šitokia konstrukcija naudojama neutroninėse bombose bei moderniuose termobranduoliniuose užtaisuose. Spėjama, kad maždaug nuo 1965 metų praktiškai visi branduoliniai bandymai buvo vykdomi, tiriant naujas gama veidrodžių konstrukcijas.

Nešvarios branduolinės bombos

Nešvarios (angl. dirty) bombos - tai įvairūs užtaisai, skirti ne tiek poveikiui smogiamąja galia, kiek radioaktyviam aplinkos užteršimui. Bene tobuliausią tokių bombų variantą - kobalto bombas, jau aprašiau. Gan artimos yra ir supermažos galios atominės bombos, kuriose yra mažą naudingumo koeficientą turintis atominis užtaisas - jei tas sureaguoja nepilnai ar jo reakcija netgi tyčia padaroma tik dalinė, sprogimas kyla menkas, tačiau radioaktyvus užterštumas gali būti didžiulis.

Itin ryškūs šiuo atžvilgiu buvo JAV gaminti Davy Crockett granatosvaidžiai - jų užtaisai turėjo vos 10-20 tonų galią, sureaguodavo tik menka dalelė juose buvusio plutonio (faktiškai, net abejojama, ar tokias bombas galima pavadinti tikromis atominėmis bombomis). Esminis Davy Crockett naikinantis veiksnys buvo gama spindulių, alfa ir beta dalelių bei neutronų srautas, kylantis sprogimo metu (jo pakakdavo, kad per kelias valandas mirtų žmonės, buvę gan saugiu nuo sprogimo atstumu - už 500 metrų ar daugiau) bei didžiulė liekamoji radiacija, sukelta apirusių bombos dalių.

Visgi, minėtos atominės ir kobalto bombos vargu, ar labai pasiteisintų - jų kaina artima įprastų bombų kainai, o efektas yra labai jau silpnas bei sukeliantis daugybę su radioaktyvumu susijusių problemų.

Labiau šiuo atžvilgiu nagrinėjamos kitokios bombos - tos, kurias teroristai ar silpnos valstybės gali pasigaminti iš aukšto radioaktyvumo atliekų. Pvz., viena panaudota Ignalinos elektrinės branduolinio kuro tabletė, kuri sveria kelis kilogramus, skleidžia tokį aukštą radioaktyvumą, kad už pusšimčio metrų esantį žmogų galėtų numarinti per kelias minutes. Jei teroristai tokią tabletę gautų ir, susmulkinę išbarstytų kokioje nors aktyviau žmonių lankomoje vietoje (pvz., Lukiškių aikštėje) - prasidėtų tiesiog masinės mirtys.

Deja, nors branduolinės medžiagos saugomos kraštutinai smarkiai, jos vis vien yra nesunkiai prieinamos - ir netgi ne teroristams, o kartais ir paprastiems žmonėms.

Radioaktyvių medžiagų prieinamumą teroristams iliustruoja gyvenimiški pavyzdžiai. 1987 metais įvyko antra pagal dydį visų laikų branduolinė katastrofa (nusileidžianti tik Černobylio katastrofai ir lenkianti kai kuriuos nenumatytus branduolinių sprogdinimų sukeltus užteršimo atvejus) - Brazilijoje dirbęs darbininkas, ardydamas į metalo laužą atvežtą įrangą, atrado keistą kapsulę, kurioje buvo žydrai švytintys milteliai. Darbininkas net neįtarė, kad ten buvo radioaktyvus cezis, o melsvas švytėjimas kilo nuo radiacijos (Čerenkovo spinduliavimas - beje, ore jam sukelti reikia labai aukšto radioaktyvumo). Nutaręs, kad milteliai bus įdomus žaisliukas, darbininkas parsinešė visą kapsulę namo, o paskui atidavė kaimynams. Keistoji kapsulė keliavo iš rankų į rankas tol, kol medikai užfiksavo masinį susirgimų protrūkį darbininkų kvartale. Viso per kelias dienas mirė keturi žmonės, keli šimtai susirgo spinduline liga. Tragiškiausias istorijos momentas - 6 metų mergaitę tėvai apibarstė šiais žibančiais milteliais, norėdami padaryti jai džiaugsmą. Mergaitė pasidžiaugė vos pusvalandį, paskui pasijuto blogai, o kitą dieną mirė. Šalinant radioaktyvumo liekanas, su žeme vėliau buvo sulyginta ir išvežta apie 100 namų maždaug kvadratinio kilometro plote. Kaip buvo nustatyta vėliau - kapsulė su radioaktyviu ceziu buvo paimta iš seniai nurašyto medicininio radiologinio įrenginio, kuris ilgus metus stovėjo kažkokios onkologinės ligoninės sandėliuose, vėliau buvo pervežtas į kitas ligoninės patalpas, o jas pardavus - naujo patalpų šeimininko priduotas į metalo laužą.

Kitas pagarsėjęs įvykis buvo Gruzijoje, 2001 metais, kur medkirčiai surado keistą statinę, skleidusią šilumą. Nusitempę statinę į savo stovyklą, medkirčiai po poros valandų pasijuto blogai, išsikvietė medikus, o po kelių parų mirė. Atvykę tyrjai nustatė, kad statinė buvo seno sovietinio autonominio radijo švyturio maitinimo elementas, turėjęs kelis kilogramus radioaktyvaus stroncio. Sovietiniais metais panašūs autonominiai radijo bei optiniai švyturiai, automatinės meteorologinės stotys ir kita įranga buvo statoma įvairiausiose sunkiau prieinamose vietovėse, o po SSRS subyrėjimo ir kelių persitvarkymų mažiausiai keli tūkstančiai šių įrenginių liko be priežiūros, subyrėjo, etc..

2001 metais kitoje buvusios SSRS vietoje - Rusijoje, Murmansko srityje, keli gudruoliai išardė seną automatinį švyturį, iš kurio išluptą šviną nutarė priduoti į metalo laužą. Sumaitotą radioaktyvų švininį konteinerį nutempė kelis šimtus metrų, o paskui paliko ant kelio, pasijutę labai blogai. Patys įtarę, kad susidūrė su radioaktyvumu, kreipėsi į medikus, kurie diagnozavo radiacinius nudegimus. Paaiškėjo, kad išluptas švinas buvo radioaktyvų spinduliavimą sulaikantis maitinimo elemento ekranas.

Daugybė radioaktyvių medžiagų yra nesunkiai prieinamos - tai ir senovinių laikrodžių šviečiančios rodyklės, aviaciniai balastai (sudaryti iš urano), medicinos prietaisai, naktinio matymo prietaisai, sekstantai, radioaktyvumo bei gaisriniai dūmų detektoriai, etc. - nors paskutiniu metu šitokių prietaisų stengiamasi negaminti, iš senesnių laikų jų išliko tiek, kad radioatyvumo šaltinį galima surasti bene kiekviename didesniame šiukšlyne. Itin pavojingos tokios medžiagos branduolinę techniką išmanančių teroristų rankose - tie ne tik gali perdirbti šias medžiagas į barstymui tinkamus miltelius, bet dar ir juntamai padidinti šių medžiagų radioaktyvumą, pvz., maišydami alfa daleles skleidžiančias medžiagas su beriliu ar pan. ir gaudami neutronų šaltinius.

Kaip matome, nešvarias bombas nesunkiai gali pasigaminti teroristai - medžiagos jiems gan prieinamos. Tačiau klausimas, kaip apsisaugoti, lieka atviru - radioaktyvumas dažniausiai nešviečia, nesmirda, neturi garso. Teroristams pakanka išbarstyti radioaktyvius miltelius tankai vaikštomoje vietoje ir tūstančiai ar dar daugiau žmonių bus apspinduoliuoti. Jei radioaktyvumas nebus toks didelis, kad spindulinę ligą sukeltų per kelias minutes, užteršta zona gali būti pastebėta, praėjus dienoms ar net mėnesiams - t.y., po to, kai dešimtys ar šimtai žmonių bus mirę, o dar šimtus kart didesni kiekiai susirgę spinduline liga.

Dar vienas, kraštutinai slidus branduolinis produktas - tai "atominės bombos lagaminuose".

Savo kompaktiškumu šios bombos gana artimos Davy Crickett bomboms, tačiau yra galingesnės - jų galia siekia apie 1 kilotoną. Nors lyginant su kitais branduoliniais ginklais, tai atrodo gan kukliai, 1000 tonų TNT galios bomba gali sunaikinti 50 tūkstančių žmonių turintį miestą - maždaug tokį, kaip Alytus ar Marijampolė. Visa įrengimui paruošta W54 bomba sveria apie 70 kilogramų, ją ant pečių iš bėdos gali pernešti stiprus vyras.

Oficialiai JAV skelbiasi pagaminusi 300 bombų, kurias, esą 1989 metais pašalino iš ginkluotės. Oficialiai skelbiama buvo, kad tokias bombas karo atveju į sunaikintinus objektus, esą nugabens parašiutais numesti jūrų pėstininkai ar povandeniniai narai. Tam, kad įtikinti visuomenę tokiu bombų panaudojimu, buvo netgi rengiami dideli apmokymai, kur jūrų pėstininkai įrengdavo ir sprogdindavo šių bombų maketus.

Savaime aišku, kad tik idijotas gali patikėti tokiu branduoliniu karu, kai karo metu kažkokie desantininkai su parašiutais ir lastais bėgioja po priešo uostus ir dėlioja 70 kilogramų sveriančias atomines bombas. Reali tokių bombų panaudojimo strategija - žymiai geresnė: tokia bomba slapta pergabenama į būsimą taikinį taikos metu ir paslepiama taip, kad vėliau priešas netgi negalėtų nustatyti, kokia šalis padarė prieš jį branduolinį antpuolį. Tuo atveju, jei bomba bus sėkmingai įrengta branduolinėje valstybėje, gali kilti ir įtarimų, kad sprogo tos šalies turimi branduoliniai užtaisai. Taip pat vienas iš tokių bombų panaudojimo būdų - tai įtaisyti tokią bombą spaudžiamos valstybės mieste ir terorizuoti jos vyriausybę, mainais už bombos nukenksminimą, reikalaujant vienų ar kitų nuolaidų. Paskutinis tokių bombų panaudojimo variantas - jos tinkamos, kaip ankstyvojo branduolinio smūgio ginklas, valdomas per palydovinį ryšį. Tokiu atveju, susprogdinus strateginius priešo objektus, visų pirma - ankstyvojo įspėjimo bei ryšio sistemas, galima būtų pristabdyti atsakomąjį branduolinį smūgį, kuriam normalių (vidutinio nuotolio bei tarpžemyninių) raketų paleidimo atveju priešas turėtų kelioliką minučių.

Kadangi supermažos galios atominės bombos yra žymiai sudėtingesnės, nei nominalinės (nominalinėmis paprastai laikomos bombos, artimos toms, kurios buvo susprogdintos Hirosimoje ir Nagasakyje - nuo 10 iki 25 kilotonų), jas pasigaminti įstengia tik nedaugelis šalių. Šaltojo karo metais tokių šalių tarpe buvo JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir SSRS, dabar - kaip manoma, dar ir Kinija bei Izraelis.

Apie sovietines lagaminines bombas žinoma labai nedaug. Faktiškai, tai kas žinoma, susiję su Aleksandro Lebedžio (Rusijos Saugumo tarybos sekretoriaus) pareiškimu, paskelbtu 1997 metais - tame pareiškime Aleksandras Lebedis paskelbė, kad Rusija yra praradusi apie 100 iš 250 mažagabaričių atominių užtaisų. Kilus skandalui, buvo skelbiami įvairūs teiginiai, pvz., Rusijos atominės energetikos ministras teigė, kad tokio tipo užtaisų Rusija išvis neturėjo, panašiai tokių bombų naudojimą neigė ir kariškiai. Visgi, truputį vėliau paaiškėjo, kad šio tipo ginklus SSRS naudojo ne kariuomenė, o KGB. Aleksandro Lebedžio skaičiai atitiko skaičius, kuriuos 1992 metais pateikė Aleksandras Lunevas, buvęs aukšto rango GRU (Rusijos karinės žvalgybos) darbuotojas. 2001 metais V. Putinas (tuo metu - jau Rusijos prezidentas, Lebedžio sukelto skandalo metu buvęs FSB - buvusio KGB vadovas) vėl paneigė, kad tokios bombos kada nors egzistavo.

2002 metais Aleksandras Lebedis žuvo sraigtasparnio katastrofoje, kurios priežastimi buvo įvardintas prastas įgulos pasiruošimas. Tuometinėje Rusijos ir Vakarų spaudoje buvo pasirodžiusi versija apie tai, kad Aleksandras Lebedis išties buvo tyčia susprogdintas. Nepriklausomi ir užsienio ekspertai į sraigtasparnio katastrofos zoną nebuvo įleisti.

Manoma, kad SSRS, panašiai, kaip ir JAV, ruošė tokias bombas panaudojimui trečiojo pasaulio šalyse bei įrenginėjo priešo strateginiuose objektuose. Šiuo atžvilgiu SSRS turėjo labai didelius pranašumus: jos teritorijoje dėl kraštutinių susisiekimo ribojimų bei uždarumo tokias bombas paslėpti buvo beveik neįmanoma, tuo tarpu į gan atviras Vakarų šalis šitokius ginklus pergabenti buvo palyginti nesudėtinga.

Pabaigai - vienas gandas, kurio patvirtinimų ar paneigimų vargu, ar pavyktų gauti, tačiau, net ir būdamas gandu jis įdomus, kaip vienas iš panašių bombų panaudojimo metodų: byrant Varšuvos paktui ir traukiantis kariuomenei, panašias bombas KGB paliko svarbesniuose Varšuvos pakto šalių bei dalies buvusių SSRS respublikų miestuose bei uostuose. Dėl kompaktiškumo visiškai neaptinkamos, tokios bombos paprasčiausiai laukia signalo iš palydovo. Vėlgi, kaip manoma, tokias bombas palei Rusiją esančių šalių miestuose galėjo įtaisyti ir JAV.

na jei nebuvo cia parasyta tai pasakau is savo bendro isilavinimo kad paemus H (vandenilio) 3 atoma galima sukurt branduoline bomba ir ziaurej galinga pagal recepta susikursit

Gebene, buvo čia pasakyta. Tarp kitko, ar žinai, kad iš principo, termobranduolinę bombą galima padaryti ne tik iš vandenilio-3 (tričio), bet ir iš bebro? Čia rimtas. Jei paskaitysi - sužinosi apie tai daugiau.

Isn`t it????