Drs rašė:
... vėlgi, dalinai mes neturim teisės smerkti tolimos praeities visuomenės veikėjų (kaip, kad berniukus "mylėjęs" Sokratas ir tą meilę aukštinęs, mum dabar būtų iškrypėlių iškrypėlis, bet toj visuomenėj vertinimai buvo kitokie ir jie negalėjo matyti ir nematė kažkokio blogio tame)
Na, pasikapstėm šiek tiek..ir pamatėme, kad mūsų įžymybės tiek šiais laikais, tiek anais laikas buvo kažkiek vykę ar nevykę don'žuanai ar kekšės..
Beje, Drs, prieštarauji posakiui:"Vyrai- don'Žuanai, moterys šliundros, net po mirties" (deja, šleifas ir iš senų laikų atsivelka iki šių dienų..):D ir šmaikštuoliui Moljerui, kuris būtent tą paveikslą ir sukūrė.
Tai visgi, kas tas don'Žuanas? Turim moljeriškąji don'Žuaną- gerai išauklėtą mergininką, kuris nori būti tokiu vyru, kuriuo žavėtųsi, jaunu, galantišku..Pedantiškas, veidmainiškas ir tas veidmainiškumas tiek nuobodus ir nepajėgiantis nieko apgauti, tačiau turintis privalumą -suteikia galimybes kvailiams..Mocartiškasis don'Žuanas artimesnis prigimčiai, ne toks prancūziškas, ir jam nerūpi visuomenės nuomonė.., jis nesistengia pasirodyti..Jis turi pinigų ir polinkį moterims..Romos don'Žuanas apdairesnis..Jis saugosi neapdairumo, galinčio padėt suprasti jį, niekam nepatiki savo paslapčių..
Pagal šias charakteristikas , rimtai, galima teigti, kad vyrai- don'žuanai, bent jau remiantis apkalbėtomis savybėmis(įskaitant ir homoseksualumą),nes pastarąsis slėptas, kaip pas Romos don'Kichotą..
Ar galima teigti, kad visos ar bohemos moterys šliundros?
Čia kažkiek užsiminėme, prisiminiau dar Žorž Sand, kuri pristatoma kaip arši kovotoja už feminizmą, tačiau turėjusi aibes meilužių, .Tarp jos mylimųjų buvo ir poetas Alfredas de Musset(Miusė) , lenkų kompozitorius Fredericas Chopinas(Frederikas Šopenas).Neramus rašytojos gyvenimo būdas stebino Paryžiaus visuomenę.Negana to , Sand rūkė cigarus ir rengdavosi vyriškais drabužiais - tuo metu moterims tai buvo neregėta. Kas išties slypėjo po tais rašytojos rūbais?
Beje, radau geras eiles..
DON ŽUANAS
Tobulo grožio nėra.
Aš buvau kvailas svajotojas.
Nėra meilės! O tiek dėl jos atstūmiau širdžių!
Gana: vesiu: turtingą našlę.
Šiandien pakviečiau vakarienės
komandoro statulą, iš kapinių,
donjos Anos tėvą, kurį kadais nužudžiau
jo paties sode, žilą senį.
Gonsaleso de Uljoa kapas, rūsys,
kur užkluptas pasislėpiau
nuo samdytų galvažudžių,
manęs visoj žemėj ieškančių.
O, donja Ana!
Per vėlai supratau,
kad tobulas grožis
tai tu.
Mus skiria tėvo lavonas
ir tavo išsiuvinėtos rožės,
kurias aš, tave atstumdamas,
patariau tau vienumoj siuvinėti...
Beldžias kažkas į duris
tartum kūjo trenksmu.
Tai akmeninis paminklas
atžengia marmuro laiptais.
„Jau daug naktų nemiegu dėl tavęs, –
rašo man mano tėvas, –
ką nors nukaudamas dvikovoj,
tu prarandi dalį sielos.“
O taip!
Mano siela suakmenėjo.
Tėvo laišką
suplėšau į skutelius.
Aš jas pamiršdavau greit.
Tik jos manęs nepamiršdavo.
Vienuolynan, upėn, sielvartan
grimzdavo jų balti kūnai.
Prigulė lyg šunes žvakių liežuviai.
Vėjo šuoras. Ėmė rūkti.
– Štai ir aš, don Žuanai,
tu mane kvietei, – tarė statula.
– Džiaugiuosi, kad atvykote.
Akmeninis svety.
Ei, paže, daugiau žvakių!
Auksuotą krėslą! Pabėgo pažas.
Menu tėvo žodžius,
kai atstūmiau pirmąją sužadėtinę:
– Tu renkiesi žmoną,
kaip žinovas paveikslą.
Pamilk visa širdimi,
pažvelk į moterį meilės akimis,
ir ji pasirodys tobula.
Štai kelias į laimę. –
Ir pridūrė: – Man baisu su tavim.
Rytą aplankęs tarė tėvas: –
Sudie, sūnau, šiame pasaulyje
nebepasimatysim. –
Tai buvo šį rytą,
ir aš pagalvojau:
paseno tėvas,
laikas ir jam tarti tiesą.
– Jus mokat siuvinėti rožes, donja Ana?
Šis darbas sušvelnins
liūdesio valandas.
Ji suprato,
išdidžiai atsistojo
ir nuėjo
į rūmus.
Žudikai pamatė ir puolė vytis.
Pasislėpti nėr kur. Iš dešinės ir kairės mūro sienos.
Vėjas į akis bloškia dulkes.
Loja šunes. Kažkas skubiai užrakina vartus.
Atsišlieju į sieną.
Brangiai parduosiu gyvybę.
Staiga – karieta pro šalį.
Atplėšiu duris. Ten dvi damos.
Įšokau. Sukliko. Sukirto žirgams.
Išgelbėtas!..
– Kam dėkot už gyvybę? –
Donja Ana?!
Ne keršijo, o išgelbėjo! ,,...Dangus jus nuteis...“
– Duok ranką, don Žuanai,
jeigu džiaugiesi, kad atėjau.
Tu tiek rankų prašei ir atstūmei!
Duok paspausti tau ranką! –
Akmeninis svečias lėtai paima man ranką
ir suspaudžia lyg gniaužtais.
Ak, donja Ana!
Gal tavęs niekuomet ir nebuvo?
Laimė, meilė, ištikimybė?
Kur jis, tobulas grožis?
Vaškuotos grindys
prasiskyrė po kojom.
Akmeninis svečias ir aš –
mes garniam abu bedugnėn.
Tobulo grožio nėra!
Aš buvau kvailas svajotojas.
1974.X
Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Tęskim gandų kibirėlio apie įžymybes pilstymą..
Tai išties įdomu sužinoti, kas atvirai nekalbama, o yra ar buvo