Pratęsiant apie Freudą, ar ne jis pasakė, cigarą ne visada būtina aiškinti kaip penio simbolį, kartais jis iš tikrųjų gali reikšti tiesiog cigarą.

Pamenat turbūt vaikystės skaitomiausią nuotykių knygą-Stivensono "Lobių salą"?
Tai va šis silpnos sveikatos temperamentingas ir maištingas rašytojas buvo to meto puošeiva, labai išskirtinai rengdavosi, ištikdavo girtuoklystės priepuoliai, lankydavosi viešnamiuose. Įsimylėdavo moteris, daug vyresnes už save ir turinčias daug vaikų..Per vaikus jis rasdavo kelią į moterų širdis..,kol pataikė ant vienos tokios Fanės, kurią ir vedė; o savo vaikų taip ir neturėjo..
Edgaras Po, kitas rašytojas, labai skaitomas, laužė bet kokias taisykles, buvo išmestas iš akademijos, girtuoklis.., buvo išbrauktas net iš tėvo testamento..

Homoseksualus buvo ir patsai Freudas, tai kaip sakant, jo paties patvirtintas dalykas, ir viena iš priežasčių, dėl kurių jis taip analizavo anuos reikalus. Galime dar prisiminti, kad tuo metu buvo karalienės Viktorijos epochos pabaiga, kur netgi stalų ir kėdžių kojos buvo dangstomos užtiesalais, kad tik kam nekiltų mintis, atseit anos panašios į moterų kojytes

Kita vertus, ne tik Freudas visuose ieškojo seksualinių problemų - dabar visiems, vos tik paminėjus jo pavardę, iškart kyla mintis, kad viskas yra apie seksą, t.y., problemų tokių ieško jau patys Freudo kritikai, kurie tuo pačiu ir parodo kai kurias savo problemikes

Na kalbant apskritai apie homoseksualizmą tai kažkada, tam tikroj visuomenės dalį tai buvo visiška norma, kaip dabar yra norma jį smerkti . Netgi daugiau, tarkim senovės Atėnuose vyrai (t.y. suaugę piliečiai) galėjo rinktis iš moterų, vergų, užsieniečių ir berniukų. Vėlgi jų suvokimu, norma ir net prievolė buvo prievarta, kuri parodydavo padėtį toje visuomenėje. Ir turbūt retas apskritai buvo arba homoseksualas, arba heteroseksualas, ką jau kalbėt apie kažkokius tai amžinus romantiškus santykius su vienu žmogum. Tokiais kokie esam, greičiausiai tapom per sau patiems nusibrėžtas ribas, bet visgi jos dabar yra tokios ir jas reikia gerbti, ir vėlgi, dalinai mes neturim teisės smerkti tolimos praeities visuomenės veikėjų (kaip, kad berniukus "mylėjęs" Sokratas ir tą meilę aukštinęs, mum dabar būtų iškrypėlių iškrypėlis, bet toj visuomenėj vertinimai buvo kitokie ir jie negalėjo matyti ir nematė kažkokio blogio tame), nes ir patys greičiausiai už daug ką, kas mum dabar visiškai normalu ir įprasta būsim smerkiami ateities visuomenės. Manau, mūsų visuomenė vystosi pati ir tiesiog priima tam tikrus vertinimus ir draudimus sau, kas leidžia jai "tobulėti", jei nebūtų smerkiama homoseksualumas, nors šiaip ištikrųjų jis matyt ir nėra toks juodas, demoniškas kaip mes įsivaizduojam (tiesiog natūralu) , paprasčiausiai jei nevaržytume savo seksualinių poreikių (ir kartu instinktų) tai mus (visuomenę) labiau lenktų atgal link gyvuliško vystymosi . Nemanau, kad mes esam natūraliai heteroseksualai.

O Froidas tikrai turėjo problemų, visi mes jų turim (tik kai kurie neigiam, bandydami susiliet su pilka minia ir tapti "nematomi", kas irgi yra atskira tema apie tam tikras problemas), Froidas jas sprendė ar bent jau bandė spręsti savianalize.

Nagi kažkodėl neturiu ko nei bepridėt prie tamstos pasisakymo

kita vertus manau visos shalys studijuoja sokrato darbus ... bet ten perdaug nieks nemini kad tulas filosofas buvo pederastas ir homoseksualas

Tai jau labai seniai patys filosofai, šitą dalyką sakykim ganėtinai neakcentavo . Kitavertus aš, manau, kad taip tos visuomenės individas išties tebūtų neteisingai suprastas, dabartiniais vertinimais . Kaip sakoma "praeitis - kaip kita šalis" su kitokiais papročiais ir kultūra

Taigi, pratęsiant apie visokias garsenybes:

Kad Fredis Merkuris buvo homoseksualas, girdėję yra visi, tačiau kad Merlin Monro - narkomanė, žino ne kiekvienas. Anoji gi numirė nuo barbitūratų - savo laiku populiaraus, ypač moterų tarpe, narkotiko, naudoto vietoje migdančiųjų bei raminančiųjų ir turinčio bjaurią savybę kauptis organizme, sukeliant lėtinę intoksikaciją.

Geresnė naujiena - apie anokį Henrį Fišerį - tas 100 procentų žydas, neigia esąs žydu, neigia Holokaustą ir reikalauja, kad visi žydai būtų išnaikinti. O labiausiai nutylimas skandalas su juo - kad per kažkurį šachmatų turnyrą jis nusituštino tiesiai ant scenos. Visgi, nepaisant savo išsidirbinėjimų jis iki šiol neretai vertinamas, kaip geriausias visų laikų šachmatininkas.

Dar viena sena naujiena - kažkada anoks milijardierius Dukakis JAV aukštuomenės vakarėliuose pasiūlydavo kokiai gražuolei viešai parodyti papus už milijoną dolerių, ir tos išsyk tai padarydavo, nelikdamos nuskriaustomis. Taigi, per vieną vakarėlį šitokį cirką padarė ir su būsimo JAV prezidento Kenedžio žmona, o pastarasis tik atvėpęs lūpą žiūrėjo...

Na, pasikapstėm šiek tiek..ir pamatėme, kad mūsų įžymybės tiek šiais laikais, tiek anais laikas buvo kažkiek vykę ar nevykę don'žuanai ar kekšės..
Beje, Drs, prieštarauji posakiui:"Vyrai- don'Žuanai, moterys šliundros, net po mirties" (deja, šleifas ir iš senų laikų atsivelka iki šių dienų..):D ir šmaikštuoliui Moljerui, kuris būtent tą paveikslą ir sukūrė.
Tai visgi, kas tas don'Žuanas? Turim moljeriškąji don'Žuaną- gerai išauklėtą mergininką, kuris nori būti tokiu vyru, kuriuo žavėtųsi, jaunu, galantišku..Pedantiškas, veidmainiškas ir tas veidmainiškumas tiek nuobodus ir nepajėgiantis nieko apgauti, tačiau turintis privalumą -suteikia galimybes kvailiams..Mocartiškasis don'Žuanas artimesnis prigimčiai, ne toks prancūziškas, ir jam nerūpi visuomenės nuomonė.., jis nesistengia pasirodyti..Jis turi pinigų ir polinkį moterims..Romos don'Žuanas apdairesnis..Jis saugosi neapdairumo, galinčio padėt suprasti jį, niekam nepatiki savo paslapčių..
Pagal šias charakteristikas , rimtai, galima teigti, kad vyrai- don'žuanai, bent jau remiantis apkalbėtomis savybėmis(įskaitant ir homoseksualumą),nes pastarąsis slėptas, kaip pas Romos don'Kichotą..
Ar galima teigti, kad visos ar bohemos moterys šliundros?
Čia kažkiek užsiminėme, prisiminiau dar Žorž Sand, kuri pristatoma kaip arši kovotoja už feminizmą, tačiau turėjusi aibes meilužių, .Tarp jos mylimųjų buvo ir poetas Alfredas de Musset(Miusė) , lenkų kompozitorius Fredericas Chopinas(Frederikas Šopenas).Neramus rašytojos gyvenimo būdas stebino Paryžiaus visuomenę.Negana to , Sand rūkė cigarus ir rengdavosi vyriškais drabužiais - tuo metu moterims tai buvo neregėta. Kas išties slypėjo po tais rašytojos rūbais?

Beje, radau geras eiles..

DON ŽUANAS

Tobulo grožio nėra.
Aš buvau kvailas svajotojas.
Nėra meilės! O tiek dėl jos atstūmiau širdžių!
Gana: vesiu: turtingą našlę.

Šiandien pakviečiau vakarienės
komandoro statulą, iš kapinių,
donjos Anos tėvą, kurį kadais nužudžiau
jo paties sode, žilą senį.

Gonsaleso de Uljoa kapas, rūsys,
kur užkluptas pasislėpiau
nuo samdytų galvažudžių,
manęs visoj žemėj ieškančių.

O, donja Ana!
Per vėlai supratau,
kad tobulas grožis
tai tu.

Mus skiria tėvo lavonas
ir tavo išsiuvinėtos rožės,
kurias aš, tave atstumdamas,
patariau tau vienumoj siuvinėti...

Beldžias kažkas į duris
tartum kūjo trenksmu.
Tai akmeninis paminklas
atžengia marmuro laiptais.

„Jau daug naktų nemiegu dėl tavęs, –
rašo man mano tėvas, –
ką nors nukaudamas dvikovoj,
tu prarandi dalį sielos.“

O taip!
Mano siela suakmenėjo.
Tėvo laišką
suplėšau į skutelius.

Aš jas pamiršdavau greit.
Tik jos manęs nepamiršdavo.
Vienuolynan, upėn, sielvartan
grimzdavo jų balti kūnai.

Prigulė lyg šunes žvakių liežuviai.
Vėjo šuoras. Ėmė rūkti.
– Štai ir aš, don Žuanai,
tu mane kvietei, – tarė statula.

– Džiaugiuosi, kad atvykote.
Akmeninis svety.
Ei, paže, daugiau žvakių!
Auksuotą krėslą! Pabėgo pažas.

Menu tėvo žodžius,
kai atstūmiau pirmąją sužadėtinę:
– Tu renkiesi žmoną,
kaip žinovas paveikslą.

Pamilk visa širdimi,
pažvelk į moterį meilės akimis,
ir ji pasirodys tobula.
Štai kelias į laimę. –

Ir pridūrė: – Man baisu su tavim.
Rytą aplankęs tarė tėvas: –
Sudie, sūnau, šiame pasaulyje
nebepasimatysim. –

Tai buvo šį rytą,
ir aš pagalvojau:
paseno tėvas,
laikas ir jam tarti tiesą.

– Jus mokat siuvinėti rožes, donja Ana?
Šis darbas sušvelnins
liūdesio valandas.

Ji suprato,
išdidžiai atsistojo
ir nuėjo
į rūmus.

Žudikai pamatė ir puolė vytis.
Pasislėpti nėr kur. Iš dešinės ir kairės mūro sienos.
Vėjas į akis bloškia dulkes.
Loja šunes. Kažkas skubiai užrakina vartus.

Atsišlieju į sieną.
Brangiai parduosiu gyvybę.
Staiga – karieta pro šalį.
Atplėšiu duris. Ten dvi damos.

Įšokau. Sukliko. Sukirto žirgams.
Išgelbėtas!..
– Kam dėkot už gyvybę? –
Donja Ana?!
Ne keršijo, o išgelbėjo! ,,...Dangus jus nuteis...“

– Duok ranką, don Žuanai,
jeigu džiaugiesi, kad atėjau.
Tu tiek rankų prašei ir atstūmei!
Duok paspausti tau ranką! –
Akmeninis svečias lėtai paima man ranką
ir suspaudžia lyg gniaužtais.

Ak, donja Ana!
Gal tavęs niekuomet ir nebuvo?
Laimė, meilė, ištikimybė?
Kur jis, tobulas grožis?

Vaškuotos grindys
prasiskyrė po kojom.
Akmeninis svečias ir aš –
mes garniam abu bedugnėn.

Tobulo grožio nėra!
Aš buvau kvailas svajotojas.

1974.X

Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.


Tęskim gandų kibirėlio apie įžymybes pilstymą..
Tai išties įdomu sužinoti, kas atvirai nekalbama, o yra ar buvo