Apie S.Neries gyvenimo peripetijas,kurias mini tractor,kaip jau sakiau,dar is savo lietuviu kalbos mokytojos kazkada girdejau.
O apie Maironi,Drs,tai tu cia siaip sau paistai.
Stai ir visas skirtumas .

Viki, tu šaltinį turi visai šalia, nu tingi pasiklausinėti..
Blemba, informacija čia man- kaip romanas koks. Na bet paskaitykit.

Salomėjos Nėries biografiją atsargiai rašė net jos biografas-V.Areška. Sudėtinga asmenybė ji šiaip jau. Galima būtų pasakyti- ji- moteris, ir viskas tuom pasakyta.. :) Tektų analizuot moters psichologiją įvairiais aspektais plačiai, plačiai...
Štai tik žodžio ku*** nesakyčiau ir nesakiau ..Geriausias šaltinis- jos dienoraščiai ir liudininkų atsiminimai bei eilės. Nes kiekvienai meilei skirtos eilutės. Todėl ir palyginau ją su drugeliu- įsimylinti, nemylima, pati mylinti, mylima . Femme fatale..
Gražu, kai myli, kartais ta meilė išeinanti į pražūtį..Jai ji atsiduoda visu kūnu ir siela, pataisykit, jei ne taip- ji labai jautri asmenybė ir į tai žiūri rimtai, kartais negalvodama apie pasekmes..
Jonas Grinius, teologijos fakulteto studentas -meilė jam įsiveržia į jos gyvenimą , kaip pasmerkta, tą ir pati ji supranta..
Svaigina, kvepia jazminai
Ar tu žinai, ar tu žinai
Kad aš tave labiau už dangų ir pasaulį
Myliu? -
Tu vienas mano dievas, mano saulė.
*
Viena man galvą degina idėja:
Tu – Jonas – o aš –
Salomėja –
O, tavo išdidžią galvą aš nukirsti įsakysiu.
Tada bučiuosiu ją ir baltomis lelijoms apkaišysiu

Draugavo ji ir su tokiu Pijum Glovackiu, kuris buvo ilgą laiką kalinamas. Eilėraštis ,,Laiškas į kalėjimą“ skiriamas jam. Meilės motyvai atsiranda S. Nėriai įsimylėjus arba praradus meilę. Todėl meilė visokia: kantri, veržli, pikta, įžeidžiama, aštri.
O meilė, neapgalvota meilė šveicarui prof. Juozui Eretui turėjo ir jam pasekmių, tolygių ultimatumui: arba baigti istoriją ir gyventi su savo šeima, arba prarasti darbą Lietuvoje. Daugelis kalbėjo apie jos susižavėjimą Vincu Mykolaičiu-Putinu ir mažiau žinomu kitu jaunuoliu.
Naujos meilės pobūdį dar ryškiau atskleidžia S. Nėries eilėraštis "Valkata", kuris buvo skirtas B. Zubrickui. Ten poetė rašė:
Kaip sacharose vėjas laisvūnas —
Visagalė jo smuiko daina.
Ji nupirko ir sielą ir kūną
Savo magiškų burtų kaina.

Panorėk — aš nueisiu į dangų!
Ar nužengsiu juodan pragaran!
Dėl tavęs ne vien mirt pasirengus, —
Bet gyvent ir nemirt amžinai!
Tas tai buvo moterų širdžių specialistas ir žadėjęs Nerį vesti. Kaip tik čia tas laikotarpis, kai keičiasi S.Nėries pasaulėžiūra. Žadėjo net nusižudyt..
"Gal šitos vilties sudužimas ir buvo pažadinęs poetei savižudybės mintį, nes savo eilėrašty "Paspausiu šaltą plieną" ji rašė:
Melu kvėpuojam čia, melu čia siela minta,—
Tai gal mirtis iš melo išvaduos?!"

[remiuosi DR.Griniumi, Aidai]
Karo metais atsiranda Ufoje toks Veržbiliauskas ar Vežbilovičius, su kuriuo ji susituokia, neaišku tik kodėl-gal dėl paramos- o vyras gyvas Lietuvoje. Tada jos pavardė 1942 m. Maskvoje užregistravus civilinę santuoką, naujame pase buvo įrašyta Veržbilovska Serafima Semionovna. Juridiškai ši santuoka lyg ir turėjo negalioti, nes Salomėja nenutraukė civilinės santuokos su Bernardu Buču, užregistruotos 1936 m. Paryžiuje. Mat Lietuvoje tuomet buvo leidžiama tik bažnytinė santuoka. Dvi santuokas skyrė fronto linija ir gandai, kad neva B.Bučas Lietuvoje sušaudytas.
[Paskaitinėjau Aidus, bernardinus, ziniukus].
O grįžusi į Lietuvą, be jokių skrupulų ir fomalumų grįžo gyventi pas pirmajį vyrą Bernardą Bučą.

Tiek apie jos meilę. O komentuot ką ..
Atsiprašau, kad daug.

Vikingai, žodis kuvra ir žodis šliundra - turi dvi visai skirtingas prasmes. Pirmasis reiškia moterį, kuri parsiduoda, o antrasis - paleistuvę. Pagal vyraujantį Tarpukario Lietuvos supratimą Salomėją gan drąsiai galėtume taip pavadinti (žr. jos išvarymą iš namų). Todėl nemanau, kad dėl tokio visuotinai žinomo fakto vertėtų labai ginčytis. O dėl kalbų apie narkotikus - taip, dokumentuotų šaltinių nėra. Kita vertus, apie praktiškai visų menininkų vartotus narkotikus žinoma tik netiesiogiai, netgi labiausiai pagarsėję dabartinių laikų atvejai paprastai pagrįsti tik įvairių aplink esančių žmonių kalbomis, o ne teisminėmis išvadomis. Kita vertus, kaip ir anksčiau ne kartą minėjau - mano reikalas - tik paduoti truputį gandų, kurie priverstų truputį kitaip pažvelgti į šią asmenybę.

-------------

O vat Drs, tavo pasakymas apie Maironį, nėra jau toks nekaltas, kaip pats tu galvoji. Jau seniai Maironio kūryboje pastebėta kraštutinai ryški sublimacija (o ir pati kunigystė!), beigi seni gandai apie kažkokį vaikinuką, kurį anas mylėjęs ir dėl to, kovodamas su savo troškimais, nuėjęs kunigystėn. Visgi, Maironiui derėtų sukurti atskirą temą, jei jau norėtųsi apie jo gyvenimą kalbėt. Nors vėlgi - ano gyvenimas buvo pakankamai skaidrus ir doras, kad nelabai ką kalbėti ir bebūtų. O apie vaikų tvirkinimą - jei atmintis nemeluoja, tai tokios kalbos ilgai sklandė ne apie Maironį, o apie sadizmu garsėjusį Baranauską. Bet ir anam reiktų atskiros temos.

Ir dar, pasikartosiu - Drs, jei nori, mano asmenybę nagrinėk vienoje iš esančių temų, jei nori - kurk dar vieną, su pavadinimu "Traktorius paleistuvis" ar dar kokiu Priminsiu tik tiek, kad informaciją pateikianti asmenybė savaime nepadaro informacijos nei nepatikima, nei patikima, todėl asmenybės nagrinėjimas tos informacijos negali nei patvirtinti, nei paneigti.

Na išdalies čia gal ir tikrai neapgalvojęs paėmiau jau ir ne tokį nekaltą pavyzdį, nes ir mano nuomone visi kunigai, neišvengiamai turi daug didesnį polinkį į nukrypimus, dėl savo gyvenimo būdo, o anais laikais, dėl galimybės išsimokslint, tarp kunigų juk buvo ne vienas poetas ir rašytojas. Bet vis tik ar turėtume rimtai atižvelgt į tokius gandus? Kažin ar mes dabar dar turim nors menkiausią galimybę kaip nors tai įtikinamai pagrįsti, o jei neturim, tai gal vistik epitetai kaip tarkim "šliundra" ar "pederastas" (tikiuos neįžeisiu galimai skaitančių homoseksualių žmonių, tiesiog noriu pateikt atitinkamo svorio pavyzdžius) per skambūs ir sukelia bereikalingus jausmus. Na šiaip man patinka ashos tipo analizė, tokių teiginių patvirtinimo paieškos pačių "įtariamųjų" kūryboje, o ne tik kažkieno skleidžiamos kalbos, va tokiuose dalykuose aš jau tikrai įžvelgiu šitos temos naudą. Be to jos analizei nėra skleidžiamos jokios antipatijos ir paniekos, o šitie dalykai paprastai žmonėm jau savaime sukelia asakomąją neigiamą reakciją, tokiu atveju kodėl ir nepabuvus neutraliais analizuotojais. Be to iš tokių analizų kalbant konkrečiai apie Nėrį, jei ir galima nors kažkaip bandyti įžvelgti tą, na tebūnie tarkim 'paleistuvystę' (nors ir reikėtų apibrėžti kas tai yra, nes manau mūsų laikais toks terminas gali atitikt ne tokį patį suvokimą), tai visa tai atsiskleidžia kiek kitokiu kampu, nei gandais pagrįstuose aršokuose teiginiuose, kad tai šliundra, supraskim moteris praktiškai šiaip sau atsiduodavusi bet kam ir bet kada. Atsiranda noras pasiimt, ne tik Nėries, bet ir Maironio ir kitų poetų ar rašytojų, ypač mano pavojaus zonoje laikomų kunigų kūrybą ir pabandyti paieškot daugiau kabliukų, galbūt ir ne įrodymų, tiesiog medžiagos įvairiems pamąstymams .

Tai kuriam kitą temą apie Maironį ar apie Baranauską?

Kad gal geriau būtų nesusisiaurinti iki konkrečių asmenybių, gal palikt laisvės aptart įvaresnius veikėjus ? Vat aš galvoju pasigilint į kunigų poetų ir rašytojų kūrybą, jei tik atrasiu laiko jai

Sakyčiau, išties vargu ar daugiau surastume tokių prieštaringų asmenybių, kaip Salomėja Nėris, vertų ištisos milžiniškos diskusijos, narstant kiekvieną jos gyvenimo detalę. Kiti gi veikėjai - Petras Cvirka, Antanas Baranauskas, etc. ir netgi šių laikų herojus Sigitas Geda (bandymas nužudyti savo paties dukrą - ar gali būti kažkas, smarkiai baisesnio?) - arba pernelyg aiškūs, arba pernelyg užmiršti, kad pavyktų daug atkapstyti. Visgi, yra labai daug prasmės ir jiems kurti atskiras temas - taip būtų paprasčiau diskutuoti, paprasčiau susigaudyti, mažiau būtų mėtymųsi nuo vieno veikėjo prie kito - o diskusijose tokios painiavos tikrai sunku išvengti.

traktor kadangi tu eilerashchiu nekuri ir esi lokalus "dievas" tai jau tiek to paleistuvauk su kuo nori - mums neidomu :D:D:D