|
jei Vilnius būtų kaip Kaunas,
tai ir Nemunas tekėtų pro Vilnių.
Pagal Viešpaties planą prie tokios upės kaip Vilnelė galėjo atsirasti
tik Babtai.
Koks gi save gerbiantis miestas stengtųsi atsirasti kuo toliau nuo
jūros ir kuo arčiau Baltarusijos?
Anuomet net padorūs gyvuliai vengė būsimo Vilniaus apylinkių. Kur
daugiau galėjai išgirsti staugiant tokį išsigimėlį kaip geležinis
vilkas?
Kodėl būtent Vilniuj įsikūrė Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir net
Vilniaus savivaldybė? Todėl, kad piktoji dvasia ieško sau vietų, kur
tamsiau. Kaune greitai gautų galą.
Ir net patys vilniečiai taip nepasitiki vilniečiais, kad įrengė jiems
100 km. ilgio bandomąjį kliūčių ruožą. Ir tik pasiekęs Kauną, ten
apvalęs bei sustiprinęs dvasią, vilnietis įgyja teisę padidinti greitį
iki 130 km/val. O štai kaunietis gali iš karto tokiu greičiu pajudėti
į vakarus.
Vilnietį, artėjantį prie Kauno, įspėja specialus ženklas:
„Pravieniškės – 6 km." Vilnietis sudreba ir prisisega saugos diržus.
Kaunietis gi niekur Vilniaus prieigose nepamatys analogiško ženklo:
„Lukiškės – 6 km." Nes kauniečio nepagąsdinsi. Kaunietis pats
autoritetas.
Vilniečiui suteikta galimybė pravažiuoti Kauną pakraščiu, jo beveik
nepastebėjus ir neįsibaisinus. Tik įsivaizduokim, kas būtų, jei
vilniečiui tektų kirsti Kauno centrą! Jis nutrokštų kamščiuose ir
amžiams liktų klajoti painių Senamiesčio gatvelių labirintuose.
Yra nuomonė: kada nors Vilnius ir Kaunas susijungs ir taps dipoliu.
Atseit dvi galvos geriau kaip viena. Aišku, taip galėjo sugalvoti tik
tas, kuris išvis be galvos. Prisiminkim ūsūrinio traukinio Vilnius –
Kaunas likimą. Tas naivus dvigalvis padarėlis, kitados svajojęs
sujungt dvi nesujungiamas vietas nūnai išprotėjęs blaškosi iš vieno
galo į kitą pats neberasdamas sau vietos... Nejau ir mes norime
tokiais tapt?
Kita vertus, kaunietis nenori vilniečio nė akyse regėt. Todėl ir
nutiestas aplinkkelis, greitkelis... Atseit varykit jūs, vilniečiai,
kuo greičiau prie jūros ir girdykit ten savo žirgus. Mat Vilniaus
apylinkių gyventojai dar nuo Vytauto laikų garsėjo išskirtiniu
kvailumu ir jodavo žirgų girdyt net prie Juodmarių. Neteko girdėt, kad
taip elgtųsi bent vienas kaunietis. Betgi vilnietis įsitikinęs: kuo
vanduo sūresnis, tuo žirgui skaniau. Užtat aplinkui Vilnių žirgų
berasi tik rezervatuose, kur laikomasi griežtos abstinencijos: nė
gramo druskos.
Vilniečiui nuo Kauno atsiveria plačiausios perspektyvos. Nori – brauki
Marijampolėn, nori – į Kėdainius, Raseinius, Šiaulius ir Vakarus... O
gali net į Mėmelį, iš kur jau Amerika ranka pasiekiama...
O pabandykim įsivaizduoti, kad neatsargus kaunietis keliavo,
keliavo... Ir atsidūrė Vilniuj. Aišku, jam čia nėr ko būt. Bet
šaunusis nuotykių ieškotojas atgal dar nenori grįžt. Jis, kaip ir visi
kauniečiai, veržiasi į priekį. Tačiau kur yra Vilniaus priekis?
Brėžiame tiesiąją nuo Kauno per Vilnių ir tolyn... Kurgi mūsų
šaunuolis nukeliaus? Į Šumską, Astraviecą ir Ašmiany... O ką ten
sveikam žmogui veikt?
Maironis andai rašė: „Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš
skausmo širdis..." O Vilniaus senelis nė nepasiekdavo, nes pro ašaras
kelio nebeįstengdavo rast. Tokį tat įspūdį šviesiam žmogui darė tamsus
Vilniaus kraštas.
Užtat ir sakau: Kaunas yra visų kelių pradžia. O Vilnius – vienintelio
kelio galas."
J. Erlickas "
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
.