|
Asasinai, kartais minimi, kaip nizaritai - XI-XIII amžiais gyvavusi islamo sekta, terorizavusi beveik visas arabų šalis ir Persiją. Sekta kilo iš izmailitų (pranašo Izmailo pasekėjų). Įkurta 1090 metais Hasan'o I-Sabbah'o (tai daugybėje legendų ir pasakų iki šiol minimas Kalnų Senis), jo užgrobtoje Persijos Alamuto tvirtovėje.
Iki šiol nesutariama dėl asasinų pavadinimo kilmės - vieni tyrinėtojai teigia, kad tai buvę "hašišo rūkytojai" (skamba panašiai, kaip haša šin). Kiti teigia, kad pavadinimas kilo iš sektos įkūrėjo vardo - "Hasano pasekėjai" (Hasan sin).
Taigi, pranašo Izmailo pasekėjas, filosofas, politikas ir avantiūristas Hasan I-Sabbah'as buvo priverstas bėgti nuo valdžios, kurią užėmė pagrindinė musulmonų šiitų atšaka, paskelbusi Izmailo mokymus eretiškais. Su būreliu pasekėjų Hasan I-Sabbah'as atkeliavo į vieną iš nuošalių, bet gana netoli prekybinių kelių esančią kalnų tvirtovę - Alamutą, laikytą visiškai neužgrobiamu bei ištikimu Persijos valdžiai. Tvirtovės įgula atsisakė jį priimti, tačiau po kelių dienų stebuklingai pasidavė ir visa įgula perėjo į Hasan'o I-Sabbah'o pusę. Legenda teigia, kad jis savo iškalba įtikino visą įgulą pereiti į jo pusę, nors istorikai mano, kad tai galėjęs būti kažkoks nežinomas sąmokslas.
Pirmus kelerius metus oficiali Persijos valdžia bandė sektą išvyti iš Alamuto tvirtovės, buvo ją apgulusi, tačiau nesėkmingai: itin gerai aprūpinta ir visiškai neprieinama, pastatyta taip, kad jai apginti pakaktų poros lankininkų, pilis puolimus atlaikė be problemų, tuo tarpu persų kariuomenė patyrė didelius nuostolius. Tai ir atnešė sektos vadui pirmąją šlovę: tvirtovės puolime dalyvavę kariai įtikėjo, kad Hasan I-Sabbah'as turi antgamtinių galių. Tuo patikėjo ir tvirtovę gynę sektos nariai. Taigi, sektos pasekėjų dar padaugėjo, tuo tarpu valdžia nutarė tvirtovės daugiau nepulti.
Taigi, situacija aprimo ir Hasan I-Sabbah'as atsidavė religiniams eksperimentams. Jau po kelerių metų planas ėmė veikti: sekta įgijo sudėtingą, 9 lygmenų iniciacijos struktūrą bei tobulas smegenų plovimo metodikas: sektos nariai buvo nuolat įtikinėjami Hasan I-Sabbah'o dieviškumu, savo išskirtinumu bei sektos dieviška paskirtimi, visi privalėjo melstis po kelioliką valandų per dieną. Tam, kad žmonėms šitai suteiktų malonumą, ir kad psichologinis efektas būtų kuo stipresnis, sektos nariai gaudavo neribotus kiekius žolės (marichuanos) bei šiek tiek opiumo.
Kasdienė sektos veikla buvo paprasta: užpuldinėti aplinkines gyvenvietes ir priversti jas mokėti duoklę. Gan netoli esantys prekybos keliai pasirodė besą ypatingai naudingais: pirkliai greitai suprato, kad geriau jau patiems atvežti duoklę, nei būti išžudytiems.
Pradėjus plaukti pinigams ir didėti sektos įtakai, Hasan I-Sabbah'as ėmėsi antrojo sektos veiklos etapo: ėmė į sektą verbuoti vaikinukus, turinčius tapti specialios paskirties kovotojais - žudikais. Vaikinai būdavo išrenkami iš išsilavinusių, pasiturinčių šeimų, tokie, kurie jau nuo mažumės mokyti kovoti su ginklu rankose. Vaikinai kai kada būdavo pagrobiami, bet dažniau - tiesiog suvedžiojami gražiais pažadais. Jiems būdavo suteikiamas išskirtinis dėmesys: kalnų tvirtovėje sukuriamas tikras rojus, teikiami patys geriausi patiekalai, sugulovės, įdomūs pašnekovai... O opiumo - daugel kartų daugiau, tiek, kad jie būtų apimti nuolatinės euforijos. Per kelis mėnesius būsimas kovotojas tiesiog užmiršdavo įprastą gyvenimą ir įtikėdavo, kad gyvena rojuje, kad Hasan I-Sabbah'o rūmai - danguje.
Ir štai, kai tik atsirado pakankamai savo dieviškumu įtikėjusių vaikinukų, Hasan I-Sabbah'as ėmė plėsti savo įtaką: jis tiesiog pasiūlė aplinkinių šalių valdovams mokėti duoklę, grąsindamas jiems mirtimi. Pradžioje niekas juo nepatikėjo, tačiau greitai pirmasis iš valdovų buvo nužudytas savo asmens sargybinių apsuptyje. Kažkoks valkata prasiveržė pro asmens sargybinių būrį ir, jau būdamas pasmeigtu ant kardo, visgi sugebėjo perrėžti karaliukui gerklę. Panašios istorijos ėmė kartotis ir kitose šalyse. Valdovai pabandė save apsupti ištisomis sargybinių miniomis, tačiau tai nepadėjo - vienus paskersdavo hareme, kitus - tualete... Panašių grąsinimų susilaukę sargybos vadai bei ministrai, gelbėdami savo gyvybes, ėmė patys organizuoti užsispyrusių valdovų žmogžudystes. Taigi, jau po kelerių metų aplinkinių žemių valdovai tapo sektos įkūrėjo vasalais, o asasinų žudikus liaudis ėmė laikyti tikrais nesulaikomais demonais.
Žudikų paslaptis buvo paprasta: užliūliuoti Hasan'o sukurtame rojuje, pilnai įtikėję savo dieviška paskirtimi bei Hasan'o dieviškumu, jie buvo pasiryžę bet kam. Vieną vakarą gavę didesnę opiumo dozę, jaunuoliai išklausydavo įsakymo - "Nužudyk tą ir aną valdovą. Siunčiu tave į žemę, tą ašarų pakalnę ir jei įvykdysi įsakymą, grįši į čia amžiams, galėsi vėl džiaugtis rojuje gurijomis. Nebijok mirti - visi didvyriai į čia sugrįžta". Kitą dieną jaunuolis atsibusdavo nežinomoje vietoje, kamuojamas tragiškai sunkaus opiatų sukelto abstinencijos sindromo, prisimindamas tik viena - jam reikia sugrįžti į rojų, iš kurio buvo išmestas. Tam, kad sugrįžti, reikia nužudyti. Nužudyti bet kokia kaina - miręs, bet nužudęs - grįši į rojų.
Itin keistai šiame kontekste atrodė pats Hasan I-Sabbah'as - einant metams, jis neseno, o tarpais lyg ir atjaunėdavo, sugebėjo išlaikyti savo pilį vos ne porą šimtmečių. Ši paslaptis irgi buvo paprasta: jis, matyt turėjo ir sūnų, ir anūkų, ir išrinktieji paveldėdavo visą sektą su visu smegenų plovimo mechanizmais. Nuolat nuo narkotikų apsvaigę sektos nariai neįstengdavo atskirti viens į kitą panašių, barzdotų senių. Taip pradžioje sekta, o paskui - ir kitų šalių valdovai ėmė tikėti, kad Kalnų Senis yra nemirtingas.
Hasan I-Sabbah'as, nors ir buvęs islamo šalininku, numatė visas žudikams bei sau reikalingas religines išimtis - jis modifikavo Šariatą, taręs, kad šeštojo ar aukštesnio lygmens tikintiesiems (kariams bei žudikams) leidžiama vartoti alkoholį, ištvirkauti, nesimelsti, jei tik tai leidžia apgauti priešą. Aplinkinių šalių valdovai, puikiiai žinodami Hasan'o fanatiškumą ir bendrus jo religinės doktrinos bruožus, tikėjo, kad asasinai praktikuoja kraštutinį asketizmą ir laikosi visų Šariato reikalavimų tiek giliai, kiek tai įmanoma. Patikėti, kad koks nors girtuoklėlis ar ištvirkėlis gali būti sektos nariu, jie tiesiog negalėjo. Taigi, žudikai puikiai užsimaskuodavo, kai kada apsimesdami netgi ne musulmonais. Numatyta buvo ir pora kitų išimčių iš Šariato: galima vartoti svaigalus, jei tai padeda įtikėti ir skatina religingumą, o sektos aukščiausi vadai gali nesilaikyti Šariato, nes yra aukščiau žemiškų įstatymų.
Sekta nesistengė savo religinės įtakos plėsti pernelyg smarkiai, naujų narių reikėjo tik įtakai įtvirtinti bei paskatinti aplinkinių gyventojų paklusnumui, todėl ši keista islamo pakraipa netapo dominuojančia. Kita vertus, asasinai padarė milžinišką įtaką izmailitų ideologijai, dar labiau paskatindami jų karingumą, o vėliau - ir imamus garbinantiems musulmonams šiitams, įtvirtindama islame asmenybės kultą. Ir svarbiausia - būtent asasinai į islamą atnešė idėjas apie religijos vardan kovojančių žudikų atpildą rojuje bei leidimą nesilaikyti Šariato, kovojant dėl religijos. Pirmoji teroristų organizacija, sugebėjusi kontroliuoti ištisas valstybes, padarė didžiulę įtaką vėlesnių laikų teroristams, įskaitant ir šiuolaikinę Al Qaedą.
Ką gali žinoti, gal asasinai gyvuotų iki šiol, tačiau apie XII a. į Persiją įsiveržė mongolai mameliukai, netikėję nei Alachu, nei jo pranašu Mahometu. Jiems greitai pasirodė keista, kad užimtų kraštų valdovai kažkokio Kalnų Senio bijo labiau nei milžiniškos jų armijos, taigi, greitai nutarė jį nudėti. Paaiškėjo, kad tai - ne toks jau paprastas reikalas, fanatiški sektos nariai buvo pasiryžę mirti šimtais ir tūkstančiais, nei vienas aplinkinių šalių bei miestų valdovas nepasitikėjo mameliukų sargybiniais, todėl linęs buvo geriau jau pagelbėti sektai. Dar baisiau - greitai sekta pabandė terorizuoti ir pačių mongolų karo vadus...
Laukinių mongolų klajoklių sprendimas buvo vienareikšmiškas: žudyti. Žudyti visus, kas tik kelia pagrįstą ar nepagrįstą įtarimą. Žudyti už menkiausią nepaklusimą. Vietiniai valdovai greitai įsisavino: Kalnų Senis nužudyti gali po mėnesio ar metų. Mameliukai, įtarę nepaklusnumu, nužudys dabar. Taigi, reikalai pajudėjo. Naikindami ištisus kaimus ir miestus, mameliukai visgi atrado Kalnų Senio irštvą ir ją, patirdami daugiatūkstantinius nuostolius, užgrobė. Pasigailėjimo nesulaukė nei vienas sektos narys - mameliukai surengė tikrą genocidą, tarę, kad geriau jau mirs 100 nekaltų, nei liks vienas gyvas asasinas. Visgi, kova užtruko ilgai ir asasinų įtaka dar buvo jaučiama net ir po kelių dešimtmečių.
Istorija neužmiršo šios sektos - Vakarų pasauliui ji davė supratimą apie teroristus, paliko daugybę legendų, anglų, prancūzų bei kai kurioms kitoms kalboms davė žodį "assasin", žymintį žudiką, tuo tarpu Islamui - karingumą bei pateisinimus žudynėms. Hasan I-Sabbah'o asmenybė Vakarų šalyse smerkiama, jis lyginamas su Osama ben Ladenu, o rytų pasaulyje laikomas vienu didžiausių ir žymiausių Islamo filosofų.
| Prikabinti failai: |
alamutas_fortai.jpg [ 36.87 KB | Peržiūrėta 530 kartus(ų) ]
|
alamutas_pilis.jpg [ 52.73 KB | Peržiūrėta 554 kartus(ų) ]
|
hasan_i_sabbah.jpg [ 59.08 KB | Peržiūrėta 467 kartus(ų) ]
|
kalnu_senis.gif [ 26.72 KB | Peržiūrėta 5446 kartus(ų) ]
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
