Man atrodo, kad žmogus, jausdamas, jog yra mylimas, turi už savęs lygtais užnugarį, ar netgi paprastą įsitikinima, kad jis vis dėlto kažkam reikalingas, nors ir pats nemyli. O jei leistumėmės į kalbas, kiek aš atseit daug serialų žiūriu, ir argumentuočiau vien tik jais, sakyčiau, kad ta meilė pati su laiku ateit gali, nors jai kaip ir neįsakysi

yra toks posakis, jog tas zmogus yra taip arti, bet kartu ir taip toli.. Tai vat cia tas labai tinka.. atrodo jis juk taip arti, o is tikruju niekada nebus tavo..

Manau vis delto buti mylimam, kas is to jei tu myli ir esi su savo meile, tik pajuokos objektu... tu nereikalingas, juk pasake tau, tai ir nelisk... tai tik viena medalio puse... o kitos geriau neziureti, nes pasipila asaros...

ziuriu dauguma uz tai, kad geriau buti mylimam. Bet pamastykite, ar nesukeliame dvasiniu kanciu zmogui, kuris tave myli, ir jo jausmai lieka be atsako. Tai labai ziaurus poziuris. Didziausia savanaudiskumo apraiska. Nenoreciau, kad mano meile butu be atsako. Labai nenoriu suteikti kanciu mylinciam mane zmogui. (as nekalbu apie eilinius barnius, gyvenime be ju negalima , bet apie dvasini skausma, kai jausmai lieka be atsako, ar parodomas kitokio pobudzio abejingumas)

Geriausia kai tai yra abipusis jausmas ir tu balvone esi visiskai teisus. Mylintis zmogus labai kencia, kencia nuo to, kad jo meile be atsako, ji niekam nereikalinga tik jam paciam...

jeigu rinktis iš to, ar man būti mylimam, ar tik man pačiam mylėt, tai rinkčiausi tai, kad pats mylėčiau, nežinau, kodėl, bet tikrai daug geriau labai būna nemalonu dėl kitų, kai matai, jog jie kone kraustosi iš proto, stengiasi neišpasakytai, o tu jo vengi ne tai kad vengi ar bėgi, bet tiesiog taip pat nesi susidomėjęs. iš tiesų, žinoma, pritariu nuomonei, kad abipusė meilė geriau

Netycia radau vieno visiems labai zinomo zmogaus laiska, kuriame jis parase apie meile. As juos pateiksiu, kad sios liepsningos, ikveptos, muzikalios frazes suskambetu jusu ausyse. Cituoju jo istrauka:
Jeigu kalbečiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystes dovaną ir pažinočiau visas paslaptys ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš bučiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, - niekonelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, jinepavydi; meilėnesididžiuoja ir nepasiduoda piktumui,pamiršta, kas buvo bloga,nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaris tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas, o ji išliks.