Kažkaip neseniai susimąsčiau apie semiotines vaikiškų pasakaičių interpretacijas (kas nežino - semiotika - tai šiuolaikinės lingvistikos šaka, tirianti ženklų sistemas ir nagrinėjanti pranešimus, ne kaip žodžių rinkinius ar sakinius, o kaip kontekstą turinčią visumą. Vienas iš semiotikos pradininkų - Algirdas Julius Greimas - yra bene žymiausias visų laikų lietuvių mokslininkas).
Taigi, jau užmiršau, kas sukėlė man tą mintį, tačiau klasikinė pasaka apie karstą ant ratukų interpretuojasi labai gerai, vienareikšmiškai ir įdomiai:
Pati pasaka (kiek atsimenu):
Kartą mama pasakė mergaitei: "neklausyk radijos". Ir išėjo į darbą. Bet mergaitė neklausė mamos. Ir įsijungė radiją. O iš ten pasigirdo balsas: "mergaite, mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų pajudėjo link tavo namų". Bet mergaitė nepaklausė radijos ir toliau klausė. O tada radija pasakė: "mergaite mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau važiuoja prie tavo namų." Bet mergaitė ir vėl nepaklausė. O tada radija pasakė: "mergaite, mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau atvažiavo prie tavo namų". Bet mergaitė ir vėl neišjungė radijos. Ir tada juodasis karstas įvažiavo pro duris ir iš jo išlindo JUODOJI RANKA.
Taigi, ką mes matome šioje pasakoje:
- Pasaka datuotina XXa., nes radijos konceptas yra pateiktas gana unikaliai, nelabai pakeičiamas kitomis būtybėmis: pastebėtina, kad radiją valdo mergaitė, radijos valdymui nereikia jokių maginių galių, nors pati radija - vaikiškai magiška.
- Pati pasaka žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, tačiau, atrodo, nėra girdėta vakarų šalims.
- Pasaka neturi galo. Ji nutrūksta, kai pasirodo juodoji ranka. Akivaizdu, kad kažkas vyksta po to, bet joks pasakotojas to nežino.
- Pasakos veikėjai:
- Mama - gan šiuolaikiška, išeina į darbą visai dienai, nesisukioja aplink, taigi - šitai taip pat XXa. Sovietų Sąjungos atributas. Mama duoda gerą patarimą, kurio nepaklausius, kyla grėsmė.
- Mergaitė - pagrindinė veikėja, neklauso mamos. Apie tai - visa pasaka.
- Radija - kaip pastebėjome aukščiau, jai valdyti nereikia ypatingų galių, nors ji ir praneša gan paslaptingus ir draudžiamus (mamos draudimas) dalykus, t.y., pasižymi specifiniais maginiais bruožais, kuriuos vertės panagrinėti. Itin ryškus paradoksas - radija yra įprastas prietaisas, kokios dar grėsmės iš jos gali kilti?
- Karstas ant ratukų - akivaizdi transporto priemonė, nes nedalyvauja aktyviame veiksme (susitikime su mergaite).
- Juodoji ranka - įdomiausias personažas, pasakoje net neminima, KĄ tokio ta juodoji ranka padarė.
Taigi, perpasakokime pasaką nevaikiškai, o remdamiesi pastebėjimais ir pataisydami kraštutinai netikroviškus dalykus (pvz., transporto priemonės įvažiavimą į butą):
XXa. butas mieste. Sprendžiant iš visko, laikotarpis tarp 1930 ir 1960 metų. Sovietų Sąjunga. Mama išeina į darbą ir palieka savo dukrą namie. Išeidama prisako: neklausyk radijos, nes gali būti kažkas negero. Mergaitė sulaukia, kol mama išeis ir ima gaudyti visokias radijo stotis, kol išgirsta pirmą pranešimą apie tai, kad mieste dedasi negeri dalykai ir jai gręsia pavojus klausyti šios radijo programos. Mergaitė ignoruoja pranešimą, bet, matyt, susidomi, nes klausosi toliau. Radija perspėja, kad gali atvažiuoti juodas "grabas" ant ratukų, t.y., matyt, automobilis, su kuriuo susijusi neapibrėžta grėsmė. Mergaitė kelis tokius pranešimus ignoruoja, kol galų gale atsidaro durys ir pro jas pasirodo JUODOJI RANKA.
Pasaka jau įgauna gana apibrėžtą, tikroviškesnį vaizdą, taigi, nagrinėkime toliau:
- Karsto atributai: juodas, belangis, ant ratukų. Gana specifinis automobilis. Juo atvažiuoja juodosios rankos savininkas. Jam - tai transporto priemonė, kuria jis atvyksta pas aukas, tačiau aukoms - tai karstas, t.y., mirtis. Pastebėtina, kad juodosios rankos savininkas, sprendžiant iš viso konteksto, turi nugabenti mergaitę į tą juodą karstą ant ratukų.
- Juodoji ranka - akivaizdžiai nepersonifikuota jėga, tačiau atkreipkime dėmesį - juodoji (o ne baltoji, ne skeleto, ne kruvinoji, ne dar kokia nors), sprendžiant iš visko, tai tiesiog ranka apmauta juodomis pirštinėmis. Ji atstovauja paslaptingai jėgai, apie kurią nieks nenori kalbėti, bet kuri, sprendžiant iš visko, yra labai stipri, valdanti situaciją ir nešanti mirtį. Pati ta jėga yra beasmenė, tai panašu ne į žmogų ar pabaisą, o į kažkokią pavojingą, bet neapibrėžiamą pilką masę.
- Radija - pati nekenksminga, tačiau galima užtaikyti ant informacijos, kurios NIEKAS NETURI ŽINOTI. Ir jei sužinai tą informaciją, pas tave atvažiuoja juodosios rankos savininkas. Radija sąžiningai apie tai įspėja pati.
Taigi, istorija trečią kartą:
Mama išeidama į darbą sakė mergaitei: neklausyk "Amerikos balso" per radiją. Bet mergaitė nepaklausė mamos. Ji įsijungė radiją, o radijas sakė: "Sovietų Sąjungoje į kalėjimą gali būti pasodintas žmogus, klausantis užsieninių radijo stočių. Žmones sodina radijo imtuvus pelenguojantys saugumiečiai, kurie atvažiuoja savo "voronokais" prie namų, įsiveržia į įtariamųjų butus ir išveža nekaltus gyventojus į konslagerius." Mergaitė, tegul ir suprasdama pavojų, radijos neišjungė, taigi, ją kažkaip užpelengavo. Gal kaimynai įskundė, o gal - pagal prietaisus susekė... Taigi, pasigirsta visrakčio trekštelėjimas, prasiveria durys, ir pirmiausiai mergaitė išvysta juoda pirštine apmautą eilinio KGB-isto (arba NKVD-isto) ranką, bandančią atkabinti durų grandinėlę. Tęsinį galime suprasti patys: mergaitė nutempiama į "voronoką" ir niekada nesugrįžta, jokie jos draugai nieko daugiau apie ją nesužino.
Kaip matome, viskas atsistoja į savo vietas. Telieka panagrinėti, kaip susidarė pasakotojų perduodamas pasakos variantas, kodėl pasaka įgijo tokią specifinę formą:
Taigi, ketvirtas istorijos variantas: ką matė mergaitės draugai (istorijos pasakotojai): mergaitė kasdien klausydavo "Amerikos balso". Ji pati nelabai suprato, kas tai per dalykas, o žinojo tik tiek, kad juodais "voronokais" NKVD-istai išveža nekaltus žmones. Kur išveža - neaišku. Ji pasakojo tai draugams, o pastarieji irgi pastebėdavo, kad kartais dingsta jų kaimynai, kartais vaikšto kažkokie keisti tamsiais ploščiais vilkintys žmonės, kurių veidai būna pridengti aukštais ploščių atlapais... Ir kartą mergaitė dingo... Akivaizdu, kad dingo dėl radijos, akivaizdu, kad ją išvežė žmonės, kurių veidų nieks nemato. Išvežė juodu grabu. O kas toliau jai nutiko, nesužinos niekas... Dėl to pasaka lieka be pabaigos.
Visos pasakos turi prasmę. Visos jos atsiranda kaip keisti, nesuprantami tikrų įvykių perpasakojimai. Prasmę turi ir ši pasaka. Tegul ir vaikiškai magiška. Vaikai daugelio dalykų nesupranta, tačiau savo poetine, metaforine kalba, savo paprastu magišku suvokimu gyvenimo siaubus interpretuoja ir atpasakoja pakankamai tiksliai. Kas keisčiausia - tokios pasakos neretai išlieka žymiai ilgiau, nei tikros, įvykius tiesiogiai atpasakojančios istorijos.
Tai va. Jei kas nori - galime pratęsti interpretacijų kampelį
Tiesa, noriu pastebėti, kad jam tikrai tinka tik liaudies kūryba, asmeninė tuo tarpu labiau susives į froidizmą
