Skanaus!
Idea , mano požiūriu, palietė svarbų klausimą, tik jai sudėtinga bus atsakyti į tiek daug užduotų triuškinančių klausimukų.
Pasikėlimas- tai savęs išaukštinimas iki pupos augimo tendencijų,tačiau kodėl nedaroma prielaida, kad tai gali būti žmogaus apsibrėžtas ratas savisaugai, ypač, jei jo gyvenimo istorijoje glūdi nenusisekę dalykai? Tai kaip ir susikurtas apsaugos šarvas , ko pasekoje atsiranda baimė bendrauti. Neatmesčiau ir "princesės ant žirnio" bei "riterio , siekiančio rankos ar palankumo ", minties- tai mūsų pasakų auklėjimo pasekmė ir namuose įdiegti moralai- o ką žmonės pasakys?, atvedę žmones į kompleksus.
Ne be reikalo seniau piršliai suvaidindavo tikrąjį savo vaidmenį- tiesiog suvesdavo žmones gyvenimui "iki grabo lentos". Laikai keičiasi, nieko keisto, kad atsiranda naujoviški piršliai- pažintys internetuose,daugybė svetainių, tik verta susimąstyti- ką rasi tenais? Arba ko galėtų ieškoti užsieniečiai čia, negi nieko nėra jų šalyje?
Idea klausimas: ar yra vyrų, kurie turi po vieną moterį? Be abejo, yra.
Gamintojo teiginys: "turėdamos 30-40 puls prie bet ko"- iš dalies teisingas, nes tokio amžiaus moterys ir yra potencialios 50-60-mečių vyrų svajonių moterys, be to, 30-40-mečiai vaikinai ir vyrai nelabai saugo save ir jų paprasčiausiai daug netenkama. Matematiškai aišku, kokio amžiaus moterys tampa vienomis, bet nebūtinai vienišėmis.Gyvenimo būdą ir stilių susikuria kiekviena amžiaus kategorija savo, individualų.

Ta tema linksmesnis, bendravimą iliustruojantis pasakojimas:
Vestuvių puota. Sėdi pamergės, kitos jau vyresnės. Bobutės:"Na, katros dabar eilė?" Nemaloni tyla.
Močiutės laidotuvės. Ant suoliuko sėdi būrelis senučių. Buvusios pamergės atsilygina:"Na, katros dabar eilė?".

kuomet senovės žydų piliečiai išsilaisvino iš vergovės pančių,
pateko į kitas pinkles - o būtent masinio paleistuviavimo orgijas...

(čia tereikia pakeisti laiką ir vietą į dabartinę Lietuvą)

p.s.
iš atsiliepimų matosi tokia tendencija:
"aš nepasikėles, padarysiu viską, ko tik nori - neprašyk tik meilės.."

Em, berods tokią prielaidą ir dariau, kai sakiau, kad tokius dalykus geriau aptart su artimu žmogum, kuriuo pasitiki ir su kuriuo nereikia bent jau tiek šarvų . Bėda, kad čia tokio ir ieškoma ir iš šarvų sprendžiant egzistuoja problemos apskritai artimuose kontaktuose su kitais žmonėmis . O interneto erdvėj nors ir per tuos šarvus matos kažkiek žmogaus, bet labai nesunku vietomis jį suliet su šarvais. Ir po to dar labiau nusmukdyt patį žmogų. Mes čia galim tik paviršium pagraibyt universalias problemas.

Pagal Jurgį ir kepurė?

Sutinku, bet vistiek kepurė nėra pats Jurgis ir gali būti labai klaidinanti . Net patį Jurgį...

Bet tai šiuo atveju kepurė ir yra Jurgio dalis, o ne kepurė . Tai, kaip tu save pateiki kitiems, ir esi tu, o ne tavo šarvas, juk žmogus yra jo pasireiškimų visuma.

Mmm, mano galva yra ir tiesos ir tam tikrų labai svarbių niuansų...

Nežinau ar verta čia mum pradėt leistis į filosofijas "ardant" žmogų . Na tiesiog asmenybė, kažin ar yra visas tas "aš", ją formuoja išorinė aplinka ir būna visokių "šūdelių" tame. Tarkim kai aplinka daro per didelę įtaką (tau netinka tas, tinka anas, nesielk taip, elkis kitaip ir t.t.), žmogus nešioja ne savo kepures, nors pats irgi turbūt atsakingas už tai, kad kompleksuoja, leidžia jas primesti (nors nežinau kaip tapti žmogui "sveika" asmenybe kai tarkim tėvai ar mokytojai įvairiausiai įtikinėja, kad esi super žvaigždė arba idiotas (-ė) ir panašiais atvejais, jau nekalbant apie tokias kaip Kedžių tragedijas). Ir vis tik dažnai būna kažkas užsisklendę viduje, ko mes galim visiškai nepastebėt ir ką galim mindyt, įžvelgdami tik tuos drabužius, tarkim "tipo kietą, pasikėlusią asmenybę". Apie empatiją, bandėm kažkur forume kalbėt, bet aišku jos instaliavimas į savo asmenybę irgi ne juokų darbas . Nors čia jau spėju tuoj "nučiuošim" nuo temos. Palikim tai, kaip gilesnį aiškinimąsi, kodėl žmonės būna (yra) nelaimingi nors tokie būt nenori

Galvoju, kad asmuo gali būti nelaimingas tiek, kiek pats to nori- juk galima išmokti džiaugtis ir mažu. Išimtis , sakyčiau, kai būna kokia nemalonių įvykių seka, kaip tyčia, sakoma.
Pasikėlimas, šiaip man vaidenas kaip koks išsivaizdinimas ir maivymasis, na, gal nelabai suprantama ši sąvoka, arba dėjimasis geresniu, nei esi, pažeminant ar neįvertinant kitus žmones. Blogesniu dėtis turbūt nereikia, o natūralumu kartais lyg ir nieko nenustebinsi...Gal todėl taip būna? Bet juk po kruopelę surankliojama visa esybė, norint.. Tad tas vyrų ar moterų importas- tikimybių teorija, gali ištraukt juodą, o į porą baltą kojinę iš uždarytos dėžės. Arba tiesiog netyčinė sėkmė. Kaip ir pas mus.