Jei yra noras keistis,galimybe keistis taip pat atsiras.Ir nereikia tiketis,jog kazkas tokias galimybes ir aplinkybes tau pateiks ir suklostys.Visa tai tu darai pats savo noro ir tvirtos valios pagalba.Kaip jau karta sakiau:labai panorejus,galima debesis ranka paliesti .
Taip,kiekvienas zmogus yra unikalus.Kiekvienas zmogus gali tuos debesis pasiekti.Nereikia kaltinti genu,oberon.Tokiais pamastymais gali atimti vilti is zmoniu,kurie galbut is neitint sviesios aplinkos yra kile.Galimybe skristi visada yra.Kaip kad visada yra galimybe istrukti is Samsaros rato.
Ir nereikia bijoti saves-tu dalyku,kurie neva tau nepatinka.Pazink save,pazvelk i save su meile,o tuomet pamatysi meile ir visame kame .

cia ne visai į temą o gal ir į temą, nžn dažnai pagalvoju, kad egoistas yra tas zmogus kuris sako, kad viskas turi būti mano. Tokia esu aš, paskaičiusi vieną straipsnį supratau, kad aš egoistė. Aš noriu, kad viskas būtų taip kaip aš pasakiau, jeigu ne, aš labai pykstu, rėkiu, nervus lieju ant visų kas pasitaiko po ranka. nors mano ydu yra ir dar daugiau, as nedrąsi, kompleksuota. niekad neprieisiu prie man patinkančio žmogaus. o kam jam draugaut su tokia baidykle. prisipažinsiu, nė vienas vaikinas manęs nėra užkalbinęs, tad galit spręst kokia esu. nesu komunikabili, nemoku bendraut, neinu net i jokius pokalbius, niekad nežinau ką pasakyt, visad pasimetu, jei kas mane įžeidinėja, visada raudonuoju, visada tyliu ir visada verkiu.. nežinau kiek čia ydų, kai kas sako, kad drovumas dorybė.. senovėj gal, bet tik ne šiais laikais.. tokie žmonės dažniausiai yra sunaikinami. lėtas būdamas nelabai ką tepasieksi, reikia būt veržliam i komunikabiliam, ko tikrai many nėra. žmonės iško linksmų, bendraujančių žmonių, ko pas mane nėra, tad aš vieniša kaip supratot, draugu neturiu. nžn ar cia yda, bet didžiulė bėda many.

Na nevisi drovuoliai tokius dalykus, apie save, ryžtūsi rašyti Gal nesi tokia beviltiška kaip apie save galvoji

Mieloji,nepyk,kad taip kreipiuosi,taciau vadinti taip kaip Tu save pavadinai,liezuvis nesivercia.Visu pirma nenoreciau sutikti,kad esi egoiste,tai-frustracija,kuri mano supratimu,kyla is to isivaizduojamo beviltiskumo jausmo.Klystu,ne?Zinai,kai buvau Tavo amziaus,na as nezinau kiek Tau metu,o tik nujauciu,as taip pat jauciausi nesuprasta,nors ir nereikalaujanti supratimo,kaip dabar suprantu,maniau esanti kitokia.Todel amzius,kai dar is tiesu nesi tikra kas esi ir ko nori,sioje vietoje daug ka reiskiantis faktorius,kuris praeis,patikek .
Ar nesupyksi,jei leisiu sau Tau duoti patarima,m?Isigilink i save,atrask dalykus,kurie Tave gyvenime domina/jaudina,dalykus,kuriuose jautiesi savimi.Prisijunk prie kokio nors burelio,kuris domisi panasiais dalykais kaip ir Tu,gal taip atrasi bendraminciu,draugu.Vat stai Tu cia siame forume parasei ir mes atsisaukeme.Ar zinai ka tai reiskia?Tu nesi vienisa .

Visi mes esame egoistai Vieni didesni, kiti mažesni. Jei nedaug bendrauji, esi labiau susikoncentravusi į save, į savo vidines problemas – nieko keisto, kad jo ir daugiau (jei iš tiesų taip ir yra). Pripažįsta žmogus tai ar ne, bet vistiek jis daugiau ar mažiau save myli, laiko ir geru, ir vertu daug daugiau, nei šiuo metu turi ir, aišku, linki sau viso ko geriausio. Todėl ir pyksta, irzta, jei negauna, to, ką tikėjosi gauti ir ko manėsi esąs vertas. Kitoje temoje rašei, kad labai myli savo mamą. Parašiusi šį sakinį iš karto paneigei savo pradinę hipotezę, kad esi beviltiška egoistė
Jei jau prakalbome apie linksmus ir bendraujančius ir didelę jų „paklausą“, tai manau, kad čia tik iš dalies tiesa. Tai, nepaneigsi, kad jie pirmiausia patraukia dėmesį į save, kad jų sunku nepastebėti ir kad malonu matyti besišypsantį veidą. Bet gana dažnai toks bendravimas ir lieka epizodiškas – buvo malonu, tikėkimės, kad ir ateityje taip bus. Vis tik iš tiesų artimai bendraujame su sau artimais, turinčiais panašių tikslų, vertybių skalę, panašų požiūrį. Ir būdamas lėtas ar nedrąsus kažkam gali būti pats mieliausias ir geriausias. Ir pasiekti gali, tik veiklos sritį reikia tinkamai pasirinkti. O kai įsėdi į savo rogutes ir matai, kad tau sekasi, tuomet atsiranda ir pasitikėjimas savimi, ir savo vertės pajautimas, ir aplinkinių pagarba bei simpatijos. O norint pradėti pokalbį visai nebūtina prie žmogaus eiti, kartais pakanka tik nugalėti save ir nusišypsoti. O šypsotis mes mokame nuo kūdikystės. Visi
Tikrai nemanau, kad esi beviltiška ir turi didžiulių bėdų. Čia tik laiko klausimas. Ir jį svarbu išlaukti.
Tik štai..mylėti save reikia. Ir tikėti savimi reikia. Niekas žmogaus nepažįsta geriau nei jis pats, niekas kitas ir neįžvelgs jo gerųjų savybių geriau nei jis pats. Mylėti save reikia ne tik dėl savęs paties. Jei myli save, lengviau mylėti ir kitus. Ir kitiems tampa daug lengviau mylėti tave.
Sėkmės

Monster. Turiu įtarimą, kad taip apie save rašantis žmogus laukia, kad kas nors tai paneigtų. Taip ir įvyko- net nepžįstantys Jūsų žmonės ėmė skaityti tarp eilučių ir tvirtinti, kad nesate beviltiška. Iš tiesų, situacija labai pažįstama. Buvau tokia- labai panaši. Galbūt buvo kaltas auklėjimas, nes mama visada reikalavo, kad žodžiais ir veiksmais būčiau tobula. O juk tobulų tai nėra. Va ir prasidėjo graužatys dėl ne taip pasakyto žodžio, kad esu niekam tikusi. Kol vieną dieną suvokiau, kad gyvenimas gali taip ir prabėgti, besijaučiant pačia kvailiausia, tyliausia ir storiausia. na ir pradėjau- nuo išvaizdos- pakeičiau šukuoseną, sulieknėjau, tada priversdavau save gatvėje ko nors paklausti nepažįstamo žmogaus, išdrįsdavau daugiau kalbėtis su kolegomis darbe, daugiau šyspsotis ir numoti ranka į mažesnes ar didesnes nesėkmes. Jeigu ką, pasakydavau sau- ai, juk nieko neužmušiau, viskas pataisoma. Tiesą sako- nemylėsi savęs, nemylės tavęs ir kiti. Ir seniai praradau viltį nugalėti visas ydas. Jau -žiūriu, pernelyg didelis plepėjimas irgi tapo yda. Gal sakau geriau buvo, kai daugiau tylėjau Ech, tuščia jo, gyvenimas yra gražus dalykas, kai pagalvoji. Ir kiekvieoj situacijoj visada bus dėl ko liūdėti arba džiaugtis. Kokį požiūrį pasirinksim, taip ir bus.
O egoistai buvom ir būsim. Didesni ar mažesni, bet viską juk perleidžiam per savo "netobulą sistemą"
Linkiu sėkmės savęs pažinime. Tai- nesibaigiantis procesas.