Nenoriu sutikti, kad toj srity mes behegiai - juk vis tiek iveikiam liudesi

Jei yra toks jausmas- busena, kaip liudesys, tai kodel jis turetu buti svetimas?....Paliudeti..kartais netgi sveika...truputi..., pabuti ne aktyvioje busenoje..)

niu bet jei liudesys zmogu aplanko ir passilieka pas ji kur kas ilgiau..kaip tada?

Liudesį sukelia kokia nors priezastis....galbut ją reikia šalinti...Rasti kuo galima butų pakeisti įpratinę..rutiną.. Kelionė, prasiblaškymas,judejimas...
Mane, pavyzdžiui, nuo slogių mincių...išvaduoja darbas, ..muzika...,susitikimai su draugėmis...

Mano nuomone, jeigu tas liudesys uzsilaiko pernelyg ilgai, tai zmogui tokios smulkmenos kaip prasiblaskymas su draugais nepades. Tada reikia keisti kazka esminio savo gyvenime, ypac savo poziuryje, nes jeigu liudesys perzengia normos ribas, tai jau problemos paciame zmoguje, o ne aplinkoje...

na taip..liudesio kamuojami... zmones akurat nudurneja...

O vis dėlto, mes įpratę liūdesį vertinti neigiamai...... Norime jo atsikratyti, graužiamės, gailimės savęs, galbūt pykstam ar sielvartaujam, ir kas nuo to pasikeičia? Tampame dar irzlesni.....
Liūdesio neigimas nuo jo neišgelbės..... Tiesą sakant, nėra ko ir gelbėtis.... Aišku, skamba jei ne beprotiškai, tai bent jau keistai..... O geriau pagalvojus, kodėl Tu manai, kad liūdesys blogai? Aišku, galėtum išvardyti visokiausių nemalonumų, kaip: būnu nelaimingas, nematau gyvenimo prasmės, pykstu ant žmonių… Bet ar tai – „liūdesio darbas“? Čia tik pasekmės.... Pasekmės neigiamo požiūrio į jį.....Taip, mus nuo mažens lydi įsitikinimas, kad džiaugsmas yra gerai, o liūdesys – blogai.... Bet jeigu pabandytum pažvelgti kitaip – gal nėra nei to „blogo“, nei to „gero“?...
Ir jeigu yra džiaugsmas, bus ir liūdesys.... Tai ta pati energija, tik pasireiškia ji skirtingai. Nes mes įpratę vienaip reikšti liūdesį, kitaip – džiugesį…