Kazkada dar mokyklos laikais eidama gatve pamaciau zmogu labai subjaurptu veidu - daugelis i ji ziurejo - kiti net atsigrezdami - mane taip pat trauke ziureti i ta bjaurasti... tik kodel? juk dazniausiai zmones taip nesispitrija i grazius zmones, na, pasako, ziurek, koks grazuoliukas ar grazute eina ir viskas, o nuo subjauroto veido sunku atitraukti akis... Manau, kad zmones tiesiog linke daugiau demesio kreipti i blogus, juodus dalykus. Ir susidaro ispudis, jog grozis, geris ir siluma zmonems yra tiesiog savaime suprantami dalykai (kai ju nera, dejuoja, o kai viskas grazu, galvoja, jog taip ir turi buri ir nera ko del to dziaugtis).
Ir dar del tu sauluciu - daznai atrodo, jog zmones, jeigu ir turi saulute savyje, tai ja tauposi sau...
Daryti gerus dalykus, sakyti gerus zodzius zmonems yra gam sunku, o vat aprekti, visaip isvadinti kita zmogu atrodo jiems nera jokiu sunkumu...
Cia mazai kuom nuo tokiu zmoniu skiriuosi ir as - retai kada ka nors pagiriu - o juk is tiesu ka tai man kainuotu? Pasakyti viena ar du papildomus sakinius ir nusisypsoti. Taciau daznai apie tai pagalvoju tik jau po kurio laiko, kai to zmogaus nera salia ir tada "ot velnias galejau ji/ja pagirti..."
manau, kad daugeliui is musu reikia mokytis duoti, nes daziausiai mes tik imame...