Pats labai nemegstu kai musu forume temos dygsta kaip grybai po lietaus,taciau visa ryta ieskojau kur prilipdyti ir neradau.Pateiksiu viena ydomu eksperimenta,kuri atliko Washington post.
Kokios mintys kyla perskaicius sia istorija? man tai tokios,kad auksas pelenuose neziba


Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo šaltas sausio rytas. Jis grojo 6-is Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų į darbą.
Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet
greitai nuskubėjo savo keliais.
Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną,
kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią
dėmesį, buvo 3-ejų metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama jį timptelėjo už rankos ir jis grįžčiodamas buvo priverstaseiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 min.. kol muzikantas grojo tik 6 žmonės buvo sustoję „valandėlei". Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą. Per 45 min. muzikantas surinko 32$.
Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo.Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad
čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell. Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių, kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio „pasirodymo" metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono teatre buvo parduota bilietų už 100 000$.
Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizavo „Washington post", kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir
prioritetus. Tyrimo tikslas: ar suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste (banalioje aplinkoje, netinkamą valandą)? Jei mes
nerandame laiko, kad sustotume ir pasiklausytume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savame gyvenime?
Šis eksperimentas yra nufilmuotas. http://www.youtube.com/watch?v=hnOPu0_YWhw
Paklausykite, kaip groja: http://www.youtube.com/watch?v=DvlTuBnpKpc

1. Skambesys (akustika) metro triukšme ir koncertų salėje - nesulyginama!
2. Didžioji žmonių dauguma nesidomi ir nemėgsta klasikinės muzikos.
3. Jei jau kažkas taip "stengiasi" - reiškia jam labai reikia pinigų.

p.s.
ekspermentas nieko neįrodo, nebent organizatorių "bukumą"...

Kažkaip prisiminiau kitą istoriją, kai kažkokis studentas, uždarbiaudamas pas dailininką pozuotoju ir belaukdamas savo eilės, studijoje buvusiam kitam pozuotojui - valkatos drabužiais - įbruko smulkiųjų. Vėliau studentas gavo čekį su apvalia sumele, nes pasirdodo, kad valkata buvo persirengęs kažkoks milionierius, kurį sugraudino studento poelgis...

Iš tiesų, tai, kas akivaizdu, dažniausiai nepastebima - lygiai taip pat, kaip ir Washingtono metro stotyje, o tai, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo suprantama, tikrovėje gali būti visiškai kitkuo... Čia per CNN klipukų būdavo apie moments in life, kai irgi kažkokioj masinio žmonių susibūrimo vietoje, kur jie skubėdami varinėjo savais keliais, ant grindų atsirado sraigė, ramiai sau šliaužianti per visą tą ermiderį. "Think different" - Mac reklamos šūkis, taip pat išradingai pateikia įvairias situacijas su reikšmingomis smulkmenomis...

Kitą kartą praeiviai net nepastebi pasaulinės žvaigždės "koncerto", galbūt mantydami paprastą gatvės muzikantą, bet man užstrigo kitas dalykas - Joshua Bell pasirodymą "pastebėjo" tūkstančiai žmonių metro stotyje ir tai, ko gero - didesnė auditorija už tą, kur rinkosi vakare į koncertą. Čia ir idėja Vilniaus troleibusuose grainti klasikos šedevrus, kai lyg tarpkitko galvoje užsilieka viena, kita nata ar skambesys, o paskum supranti, kad jau kažką girdėjai apie kokį nors Mocartą ar Klovą...

Krūtas performansas ir socialinis eksperimentas - puiki proga stabtelėti ir apsižvalgyti, bent jau - kokios spalvos debesys...

Fungas retai, bet į dešimtuką..
Pagalvojau kaip sykis vos ne priešingai..Apie tai, kad pats žmogus nusistato [o ir visuomenė], kaip ką vertinti- tokį standartą. Jei garsus smuikininkas - tai turi groti didelei publikai, jei vargšas- uždarbiauti gatvėje. Ir ta etiketė yra tokia stipri, kad raudoną kilimą tiesiam iš lėktuvo lipančiam krūtai apsivogusiam politikui ar vos 10 klasių baigusiai dainininkei, pelniusiai pripažinimą už kelias "vežančias" dainikes [kartais išvis nesuprantu, kaip sėtingalviai tampa ekranų žvaigždėmis], kai visai šalia nepastebėtas ir nekrintantis į akis ramiai dirba ir gyvena , ir dėmesio nereikalauja doras, protingas, išmintingas žmogus, daug nuveikiantis, spėjantis padėti kitam. Neretai, dabar dažnas reiškinys, kai šalia konteinerio ar šiluminių trasų šuliniuose egzistuoja [ o ten patekti- raz pliunut;] profesorius, mokslo daktaras, bet į jį žiūrima kaip į visuomenės atstumtąjį, atmatą..Nežinau, kaip tai įvardinti- pagarbos atidavimu tuštybei , lankstymusi socialinei padėčiai už nieką , kada kaip gyvent moko koks šlipsuotas nemokša, o neretai užlipam ant vertingos gėlės dulkėse? Ir išvis, kodėl taip atvirkščiai kartais būna?

Jokia ten "laimė" būti žymia scenos "papūga"..
(patys jie nekuria, juos lyg ir gerbia, bet iš tiesų tai melas, jie yra pastumdėlio vietose, nors ir patys žinomiausi ir turtingiausi svetimų kūrinių atlikėjai)



Kuomet koks nors "grobuonis" (nerandu geresnio epiteto) prisigrobia milijonus svetimų pinigų,
jis ima "bijoti" - to pasekoje savo nuskriaustuosius visaip juodina, o save visaip aukština...
(lyg ir teisinasi prieš visuomenę)

Oi kaip norisi papriestaraut...


Taciau vaikai, vedami igimto smalsumo pastebejo, atkreipe demesi ir susidomejo.
Juos sudomino kurinys/atlikimas, akustika/aplinka pasirode antraeiles reiksmes.

Pomegis ir domejimasis glaudziai susije tarpusavyje. Dauguma zmoniu gyvena nuolatiniame strese kurio pasekmeje neranda laiko dometis muzika, ka puikiai iliustruoja "imeta arbatos, taciau nesustoja"

Tai mastymo sablonas - stereotipas. Puikiai tinka paaiskint dauguma atveju, taciau vienetiniais atvejais gali but visiskai priesingas vykstantiem ivykiam.

Eksperimentas irodo lengvai nuspejamus rezultatus. Tokia ivykiu seka galima laisvai sukonstruot galvoje (ka manau ir padare eksperimento iniciatorius), eksperimentu patvirtino ir... parase straipsni.

... kuris gerai "įsipiešia" į vakarų vykdomą antihumanistinę propogandą (kaip Hitlerio), tvirtinančią kokie "nevertingi" žmonės ir kaip gerai būtų juos "sunaikinti"...

herkau,kur tu cia jau i pievas su savo hitleriu pjauni?