Atrodo, kad viskas vedasi prie žmogaus vidinės harmonijos/ disharmonijos.
Yra toks paprastas bandymas . Sakoma, kad žmogaus organizmas reaguoja į bet kokius vidinius išsiderinimus , pokyčius ir duoda signalus : ne pačią ligą, tai jau pasekmė, bet tarkim, drebulys, širdies padažnėjęs plakimas , kraujospūdis, pasitenkinimas, džiaugsmas, meilė, neapykanta, liūdesys, ..t.t.[pav.galima prisirinkt kiek nori].Tai signalai, kad kažką netaip ar taip darei su savimi praeity .
Taip pat ir veidas. Paimkim portretinę savo nuotrauką, kompiuteriu perkirpkim vertikaliai pusiau ir padarykim programos pagalba kairės ir dešinės pusės dešiniąsias ir kairiąsias puses ir sujunkim į portretą. Gausim du portretus, kiek jie skirtingi ir nepanašūs, tiek disharmonijos esti viduje ir priešingai-harmonijos , kaip teigiama .Galima su tuo ir nesutikti,gal nesąmonė, bet aš labiau sutinku, pagalvojusi apie
in-jan reikšmę ir tai, kas eina poromis- juoda/balta, gėris/blogis, sveikata/liga, laimė/nelaimė, bėda,artyn/tolyn,...
Kaipo tokios savęs išsaugojimo kultūros Lietuvoje nėra, o vertėtų gal pagalvoti , kad motinystės bei tėvystės išsaugojimas-savęs išsaugojimas, streso valdymas, pagrindinių poreikių tenkinimas, įvairių principų atsisakymas ar išlaikymas, savo teisių ir pareigų suvokimas,...-taip pat. Ir ne tik pagalvoti, žinoti ar gebėti- mes tą puikiai mokam -[kaip ir tai, kodėl ir kaip reikia rūšiuoti šiukšles, bet nerūšiuojame ]- manau, kad reikalingas ir
įsitikinimo , darysiu taip ir taip ,savyje ugdymas .
Bet tai taip sunku...