Gyvenimas- tai toks pokštas, kuris taikosi i tavo charakterį, perša ir keičia nuostatas. Gal todėl neretai palinkima:"SAUGOK SAVE". Kaip tai per TV nuskambėjo frazė:"Baisiausia suvokti, kad gyveni ne savo gyvenimą".Tai koks tas gyvenimas savas, o koks ne savas? Juk visada paprastai mirštama tokiu, kokiu gimei, kaip gyvenai, o gal būna kitaip ?Žinia, yra visokių kelių, klystkelių, vedančių ne ten, kur reikia, bet kaip tai nustatoma, kuris geras kelias, kuris klystkelis?
Tai kaip išsaugoti save?

- Reikėtų suprasti, kad "tu sau" esi toks pats kaip ir "tu kitiems". Bausti ar žudyti save yra toks pat nusikaltimas kaip bausti ar žudyti kitus. Kristus čia yra pasakęs: "kas gelbės tik save - tas save pražudys, o kas aukosis dėl kitų - tas save išgelbės".

p.s.
- o TV frazė tereiškia tiek, kad nevalia visai apsileisti..

H.M., kiek kitaip pacitavot, bet tiek to.

Įdomiai jūs čia, labiau apie santykius.Ir , manau , teisingai atsakėte, kas svarbu santykiuose tarp žmonių. Palinkėjimą IŠSAUGOTI SAVE (toks visiems žinomas pavyzdys, kaip motina ar tėvas peržegnoja vaiką, išleisdami svarbion kelionėn, paprasčiausi žodžiai atsisveikinant-"saugok save") ar nebus tik tam tikros asmeninės nuomonės primetimas asmeniui iš savo patirties, kurios išvykstantysis (plati reikšmė) nežino ? Žinoma, neišskiriant ir gėrio linkėjimo ar vilties dar susitikti. Tačiau turimas savas požiūris ir patirtis į gyvenimą veda jį ta kryptimi, kuri jam atrodo teisingesnė.
Ir TV citata:"Baisiausia suvokti, kad gyveni ne savo gyvenimą"- tai pasekmė to, ko nežinojai ar neišgirdai? Arba sąmoningai pasukta tuo taku, tikintis išvengt pasekmės, o su ja susidūrus , ateina praregėjimas ar situacijos įvertinimas .
Dėl Kristaus-tai taip, jis negailėjo patarimų, tik ne visi buvo išgirsti, aukojosi dėl kitų.Nors pats draugų ir neturėjo, tik mokytinius- tarnavo vienodai visiems , o štai Judo , vieno iš mokytinių, taip pat Petro, jei nepaveda atmintis,istorija kiek kitokia.

as tik uzduosiu jums viena paprasta klausima. "del ko mes gyvenam,kam?"

Fungai, aš galvoju, kad mes kasdien biologiškai mirštame, palikdami vietoj savęs kažką- visi vienodai, kaip bemislysi, taip..Kaip toj giesmėj- ir biednas, ir ponas..
Tik tas mizernai mažas laikotarpis NUO -IKI būna pas kiekvieną skirtingai užpildomas.Vieniems labiau dvasiniai dalykai rūpi, kitiems materialumas kelioms kartoms į priekį, atsidavimas įvariems pomėgiams- ir geriems, ir blogiems.
Daug dalykų padarom svarbių ir reikalingų , o dar didesnė dalis nueina nebūtin kaip beprasmis savęs ir laiko eikvojimas kairėn-dešinėn,dažnai net griaunant save, kol vieną dieną susivoki ir pasakai- to nedaryčiau , jei kas grąžintų laike atgal.. Kas geriau- kiekvienas renkasi pats pagal savo galimybes, paskatas, gebėjimus, norus ir SAVO laiko NUO-IKI branginimą.. Taip galvoju..

Fungas: atsakymas i paprasta klausima irgi paparastas = 'Gyvenimas yra toks, kokiu Tu pats ji nori padaryti.'

O jausma 'Baisiausia suvokti, kad gyveni ne savo gyvenimą' tikriausiai kiekvienas isgyvena, nors sekundele. Einu lazybu, kad daug kam buna (nors syki), kad atsikelus ryte pagalvoji: kodel as pvz dirbu si darba? Neretai prireikia keleriu metu, kad suprastum, ko tu is tiesu nori

Dar darznai isgirsdame pasakyma: 'na, netruiu laiko niekam', arba 'gerai butu, kad paroje daugiau nei 24 valandos'....... mano teorija sako, jeigu taip jautiesi - vadinasi, laika svaistai ne ten, kur Tu noretum/turetum

Atrodo, kad viskas vedasi prie žmogaus vidinės harmonijos/ disharmonijos.
Yra toks paprastas bandymas . Sakoma, kad žmogaus organizmas reaguoja į bet kokius vidinius išsiderinimus , pokyčius ir duoda signalus : ne pačią ligą, tai jau pasekmė, bet tarkim, drebulys, širdies padažnėjęs plakimas , kraujospūdis, pasitenkinimas, džiaugsmas, meilė, neapykanta, liūdesys, ..t.t.[pav.galima prisirinkt kiek nori].Tai signalai, kad kažką netaip ar taip darei su savimi praeity .
Taip pat ir veidas. Paimkim portretinę savo nuotrauką, kompiuteriu perkirpkim vertikaliai pusiau ir padarykim programos pagalba kairės ir dešinės pusės dešiniąsias ir kairiąsias puses ir sujunkim į portretą. Gausim du portretus, kiek jie skirtingi ir nepanašūs, tiek disharmonijos esti viduje ir priešingai-harmonijos , kaip teigiama .Galima su tuo ir nesutikti,gal nesąmonė, bet aš labiau sutinku, pagalvojusi apie in-jan reikšmę ir tai, kas eina poromis- juoda/balta, gėris/blogis, sveikata/liga, laimė/nelaimė, bėda,artyn/tolyn,...
Kaipo tokios savęs išsaugojimo kultūros Lietuvoje nėra, o vertėtų gal pagalvoti , kad motinystės bei tėvystės išsaugojimas-savęs išsaugojimas, streso valdymas, pagrindinių poreikių tenkinimas, įvairių principų atsisakymas ar išlaikymas, savo teisių ir pareigų suvokimas,...-taip pat. Ir ne tik pagalvoti, žinoti ar gebėti- mes tą puikiai mokam -[kaip ir tai, kodėl ir kaip reikia rūšiuoti šiukšles, bet nerūšiuojame ]- manau, kad reikalingas ir įsitikinimo , darysiu taip ir taip ,savyje ugdymas . Bet tai taip sunku...

Ir dar kaip būna..