R. Kubilickaitė. Apie elitą, arba kelias veda į Londoną
"Pirmykšte prasme terminas „elitas“ reiškė, o daugelyje kontekstų ir dabar reiškia, geriausią, tobuliausią, kilniausią visuomenės sluoksnį. Senovės Graikijoje buvo aristokratai, Romoje – patricijai, o dabar – paprasčiausiai, elitas. Kaip yra pasakęs žymus italų teoretikas Gaetano Mosca, visose visuomenėse egzistuoja dvi žmonių klasės: tų, kurie valdo, ir tų, kurie yra valdomi; žmonės skirtingi – yra tie, kurie pasižymi ypatingomis savybėmis, ir tie, kurie ne. Tad elitas buvo, yra ir bus. Tačiau globalizacijos amžiuje jau kalbame ne tik apie nacionalinį, bet ir tarptautinį elitą (elito grupes) – kuris valdo pasaulį, turi galią priimti ir priima globalaus masto sprendimus. Tradicija įgavo naują formą – turinys liko tas pats.
Anglų džentelmenų klubas
Džentelmenų klubai buvo ir išlieka klestinti bei puoselėjama britų institucija. Prieš du šimtus metų Londone veikė 2000 privačių klubų, prieš II pasaulinį karą – apie 120, o mūsų laikų sulaukė ne daugiau kaip 40. Dėl finansinių sunkumų daugelis nustojo egzistavę arba susijungė su kitais. Pagal Anthony LeJeune, kelis šimtmečius klubo narystė sąlygos buvo dvi – tam tikras piniginis mokestis ir diskretiškas elgesys bei puikios manieros. Dabar liko tik pirmoji sąlyga. Klubų narius sieja bendri interesai ir pomėgiai.
Nuo XVII amžiaus kiekviena vila Pelmete ar Sentdžeimse buvo ne šiaip vieta, kur galima praleisti laiką bendrų interesų žmonių draugijoje. Pokario metais buvo visokių pasikeitimų, bet klubai, dar vadinami „džentelmenų šventovėmis“, išlaikė svarbiausią funkciją – būti vieta, kur jungiasi ir palengva įgauna bendrą vardiklį Britanijos visuomenės viršūnę sudarančių įvairių sluoksnių interesai.
Tarp vilų Pelmeto ir Sentdžeimso gatvėse egzistuoja ne vieša, bet griežta gradacija. Kiekviena šių laiptų pakopa turi tarsi savo „sietą“, kuriuo atsijojamas vis siauresnis ir siauresnis išrinktųjų ratas. Tą, kuriam suteikta narystės teisė seniausiuose ir garbingiausiuose klubuose – White's (1693), Boodle's (1762) arba Brooks (1764) – mielai bus priimtas į Carlton (1832) ar Reform Club (1836), tačiau persikelti iš apačios į viršų kur kas sunkiau. Keičiasi „sietas“ – keičiasi ir bendraujančių asmenybių interesų akiratis ir jų svarstomų problemų mastas.
Žodis establishment Anglijoje turi tokią pat prasmę, kaip kad Prancūzijoje posakis „keturi šimtai šeimų“. Jis suprantamas kaip valdžios pagrindai, valdymo mechanizmo regimų svertų ir slypinčių spyruoklių visuma. Didžiosios Britanijos valdantieji sluoksniai – tai senosios aristokratijos gimininiai klanai ir glaudžiai su jais susijęs valdininkų elitas, stambūs finansininkai ir verslininkai, profesionalūs politikai ir laikraščių magnatai. Visus juos suartina narystė tuose pačiuose klubuose ir bendros naudos siekis. Kita vertus, kiekviena tokia grupė gali turėti ir savų, privačių interesų, savo poziciją. Galima sakyti, bendra valdančiųjų sluoksnių politinė linija susidaro iš įvairių valdžios polių kartais nesutampančių interesų tarpusavio kompromisų pagrindu.
Vienas britų lordas yra pasakęs: „Žmonės dažnai pamiršta, kad žodyje establishment slypi gigantiškas pasikeitimas informacija. Pavyzdžiui, kažkas klube prie manęs prieina ir paklausia, kaip ten su to ir su to paskyrimu. Aš atsakau, kad galbūt. Tada jis linktelės, padėkos ir pasakys, kad tai ir tenorėjęs sužinoti.“ Klubai, kaip patogus kanalas sutelkti daugeliui požiūrių, Didžiosios Britanijos politinėje sistemoje atlieka svarbų, nors tiksliai ir nenusakomą vaidmenį. Kaip tik klubuose aristokratai bendrauja su bankininkais, pramoninkai su ministrais, laikraščių savininkai su parlamentarais. Suprantama, kad tokie kontaktai vyksta ir kitose vietose, tačiau klubai yra tam tikslui patogiausias, išmėgintas, tradicinis kanalas. Kad ir kur būtų priimami sprendimai, dažniausiai būtent čia jie aptariami, derinami, šlifuojami. Štai kodėl Pelmetas ir Sentdžeimsas Britanijos politinėje sistemoje yra tokie pat svarbūs žodžiai kaip Vestminsteris ir Vaitholas, Sitis ir Flitstritas.
„Šalyje, kuri laikoma demokratijos pavyzdžiu, valdžios vairas yra visai ne rankose tam tikslui išrinktų žmonių. Parlamento valdžia iškrypsta: tikrąją valdžią turi ne jis; ji rankose kitų jėgų, kurios turi įtaką visoje šalyje, nors ir neturi tam tikros formos. Jų sąveika – tai mįslė: jos susilieja, išsiskiria ir vėl susilieja. Vienintelė apčiuopiama šių kontaktų grandis yra aristokratų klubai: Carlton, Brooks, White's Pelmelo ir Sentdžeimso gatvėse.“ Kitaip tariant konservatyvioji Britanija, pasak anglų publicisto Klaivo Irvingo, yra valdoma per išsišakojusį asmeninių kontaktų ir ryšių tinklą – slapčiausią valdymo sistemą Vakarų pasaulyje.
...ir transnacionaliniai elito „klubai“
Anglų džentelmenų klubai, mano požiūriu, yra miniatiūra šiuolaikinių transnacionalinių elito organizacijų. Britai „išrado“ džentelmenų klubą, tačiau įvairios klubinių principų variacijos, kaip neatskiriamas slapto valdžios mechanizmo bruožas, šiandien yra būdingas ir neformaliems transnacionaliniams elito klubams ar panašioms organizacijoms. Pastarųjų veiklos metodai yra veiklos neviešinimas ar net įslaptinimas, strateginis veiklos planavimas, kryptingo poveikio politiniams procesams siekimas, strateginio valdymo elementai. Tokios organizacijos politiniam procesui daro kryptingą poveikį per problemų „fabrikavimą“, jų prastūmimą į darbotvarkę ar blokavimą, pseudo alternatyvų teikimą, „spaudimą“ sprendimų priėmėjams ar sprendimo vilkinimą.
Transnacionalinėmis elito organizacijomis laikomos: „Bilderbergo klubas“ (Bilderberg club) (BK), Trišalė komisija (The Trilateral Commission) (TK), Užsienio reikalų taryba (Council on Foreign Relations) (URT), Pasaulio ekonomikos forumas (World Economic Forum), Pasaulio forumas (State of the World Forum), Jeruzalės Viršūnių susitikimas (Jerusalem Summit), suverenus karinis Maltos ordinas, Rotary ir Lions klubai.
Svarbiausios yra pirmosios trys. Jų veikla ir susitikimų darbotvarkės nėra viešinamos. Jų nariai paprastai priklauso politiniam, ekonominiam, kariniam ar kultūriniam elitui, kadangi narystė kainuoja brangiai. Tai, kas vyksta BK, TK ar URT susitikimuose, kokia informacija disponuojama, žino tik tie, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su jų veikla; visa kita tik spėjimai. Kitaip tariant, šie elitiniai klubai riboja savo veiklos viešumą, tačiau nėra slapti. Juose pasidalijama turima informacija, aptariamos tarptautinio masto problemos, svarstomi ir diskutuojami aktualūs klausimai. Jų veiklą ir įtaką galima apibūdinti tokiais pat žodžiais kaip ir Londono prestižinių klubų: atlieka svarbų, nors ir tiksliai nenusakomą vaidmenį.
Kiekvieno klubo egzistavimo esminis principas – nauda. Kokią naudą turi BK, TK ir URT nariai? Gal ir kaip Londono džentelmenų klubo nariai – pabūti draugijoje įdomių, protingų ir galingų žmonių, apsikeisti nuomonėmis, dėl prestižo, naudingų pažinčių užmezgimo? Gal (pagaliau, juk pasaulyje keičiasi viskas, išskyrus žmogaus prigimtį), bet turbūt ne tik. Kitas svarbus dalykas – jie užima aukštus postus (strategines pozicijas) tarptautinėse globaliose ir regioninėse organizacijose, stambiose multinacionalinėse korporacijose, transnacionaliniuose fonduose ir „smegenų centruose“, elitinėse politikos planavimo organizacijose, transnacionaliniuose politiniuose judėjimuose bei didžiausiose žiniasklaidos kompanijose, todėl galima daryti prielaidą, kad BK, TK ir URT susitikimuose priimami globalinės svarbos sprendimai. Tačiau tai tik prielaida, kurios dėl informacijos trūkumo negalima paremti svariais argumentais. Ryšys yra, bet kaip jis pasireiškia – neaišku: tai gali parodyti tik atskiro tarptautinio įvykio tyrimas.
Jungtinių Valstijų prezidentas Franklin D. Roosevelt buvo įsitikinęs, kad politikoje nėra atsitiktinumų: jeigu kas nors įvyksta, vadinasi, taip buvo suplanuota. Woodrow Wilson savo knygoje The New Freedom rašė: „Kai kurie galingi Jungtinių Valstijų žmonės (prekybos ir gamybos srityje) bijo kažkieno, bijo kažko. Jie žino, kad kažkur yra galia tokia organizuota, tokia subtili, tokia budri, tokia blokuojanti, tokia išbaigta, tokia visur prasismelkianti, kad jie linkę nekalbėti garsiau už savo kvėpavimą, kai smerkia ją.“ Kita vertus, kaip gerai pastebėjo Henry Kissinger BK susitikime Eviane, Prancūzijoje, 1992 metais, „vienintelis dalykas, kurio bijo kiekvienas žmogus, yra tai, ko jis nežino“.
Taigi, kaip rodo anglų džentelmenų klubo pavyzdys, nacionalinėje valstybėje egzistuoja ekonominio, kultūrinio ar politinio elito grupės, kurios buriasi į klubus. O globalizacija internacionalizuoja elito grupes, paversdama jas transnacionalinėmis elito grupėmis. Tad tai, ką stebime šiandien tarptautinėje arenoje nėra naujovė; naujausios patobulintos technologijos „sumažino“ pasaulį ir tiesiog sudarė galimybes tradiciją, gyvuojančią nacionalinėje valstybėje, pratęsti globaliu lygmeniu. Elitas yra ir jis vis labiau plečia savo veiklos ir įtakos sferą.: „Jis perka užsienio parduotuvėse, jis gauna informaciją iš tarptautinių šaltinių, jis siunčia savo vaikus į tarptautiniu lygmeniu pripažintus universitetus, jis bendrauja su elitu iš kitų valstybių <...>“.
Ar minėtos elito grupės valdo pasaulį? Kad jos turi valdžią – nepaneigsi. Ar globali politika yra jų politika? Turbūt. Bet ne vien tik jų. Tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, tai, ką mes galime stebėti ir matyti, yra forma, bet ne turinys. Daugiau mes tiksliai nežinome. O jeigu jūs žinote, vadinasi, jūs priklausote elitui."
is
http://www.politika.lt
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
, bet su laiku šitas dalykas turėtų natūraliai keistis ir Lietuvos elitas tapt "kokybiškesnis" 
