Bet kas, tikrai taip, praktiniam žinių taikymui nišos nėra. Kokią ugdymo grandį bepaimtume. Arba labai maža niša. Čia gal viskas dėl darbuotojų pertekliaus ar įmonės nenorui turėti kvalifikuotą specialistą..Bet viskas susiveda į sistemą, kuri to nenumato.Kaip teko matyt Vakaruose, tai praktiniam žinių pritaikymui kitaip skirstomas ir biudžetas, ir atsiskaitomumas. Studentas praktiškai priklauso įmonei, yra jos finansuojamas, įmonė savo ruožtu aprūpina mokyklą reikiama įranga jos specialisto ugdymui. Vat jiems ir specialistas, nes mokykla privalo gautas lėšas sukraut į būsimą įmonės darbuotoją ir pateikti ataskaitą- gyvą darbuotoją. Kitu atveju įmonė nesudarys nei su mokykla, nei su studentu sutarties, ir finansavimas bus nutrauktas.
Na, o dieninėse mokyklose reikėtų peržiūrėt programas- jose yra bereikalingo balasto. Programų ir užduočių sudarytojams viskas svarbu, vykdytojams- nepakanka laiko ir žmogiškųjų galių viskam susikišti ir atsiminti .
Ir dar- egzaminų turinys neturėtų būti olimpiadinis, būtina remtis ugdymo programomis, orientuotomis į normalaus mokinio gebėjimus. Jei egzaminų užduočių negeba išspręsti mokytojai, tai kaip įveiks vaikas?
**
O tas anekdotas?
Pasisamdė žydas kasti griovio..
Kasa dieną. Kasa savaitę.
Kasa menesį.
Atneša jam algą..
-Ui, ar čia ir piniga duoda? *