Dvi žmonių klasės - darbdaviai, viršininkai, bosai, savininkai. Kaip pavadinsi - taip nepagadinsi ir Darbininkai, mužikai, juodadarbiai, samdiniai.
Jų tarpusavio santykiai dažnai būna labai įtemti. Nesiskaitymas su žmonėmis, o gal tiesiog kitos pusės pavydas, Noras pavaidinti aukštesnį ar tiesiog nemokančio, nesuprantančio, neišsilavinusio nesupratimas. Kuri pusė teisi???
Darbininkai dažnai keikia darbdavius dėl nesiskaitymo, dėl laiku nepakeltos algos, ar tiesiog jos neišmokėjimo. Dažnai jiems pyktis ima, kad darbdaviai nemoka pinigų, nes tipo nėra, o patys važinėja prabangiausiais automobiliais, valgo geriausiuose restoranuose, net darbe kelia puotas...
Darbdaviai taip pat skundžiasi, kaip sunku surasti gerą darbininką, kaip sunku pradėti verslą ir jį išlaikyti, kaip sunku su mokeščiais, o ką turiu - uždirbau savo protu ir sunkiu darbu...
Tai kuri pusė teisi? Čia, laiko chate teko bendrauti su žmonėm, kurie labai skundžiasi savo firmos valdžia, atseit į žmogų žiūri kaip į gyvulį. Yra tekę ir atvirkščiai pakalbėti, kai darbdaviai skundžiasi darbininkų abejingumu ir prastu atsinešimu į darbą. Kur rasti tą vidurį, kad abi pusės būtų patenkintos ir kad visiems būtų gerai???

Oj, Irma, tu čia užkabinai labai įdomią temą, kurioj aš dirbu. Tik čia, kad viską išnagrinėti, visą knygą parašyt reiktų, net jei išvengtume paviršutiniškų ir klaidingų spėlionių

Pastebėsiu vieną dalyką: ir darbuotojai, ir įvairūs viršininkai dažnai galvoja, kad yra dvi klasės: darbuotojai (engiamieji) - vienoje, o viršininkai, akcininkai ir panašūs - kitoje. O išties yra kitaip, socialinių klasių yra daugiau ir susiskirsčiusios jos įdomiau: vienoje - ir darbuotojai, ir viršininkai (ir vieni, ir kiti yra samdomi darbuotojai - vergai), antroje - verslininkai (nepriklausomi, tačiau dirbantys sistemoje), trečioje - politikai ir lobistai (tie, kas muziką užsako - sistemos kūrėjai), ketvirtoje - liumpenproletariatas (nepriklausomi, nepaisant sistemos), penktoje - biurokratai (irgi vergai, tačiau dirbantys tiesiogiai sistemai, kartais įgyjantys labai didelę įtaką). Kai kada dar išskiriama atskira kariškių klasė, mat joje yra savi dėsniai, o įtakingumu ji kartais įstengia varžytis su lobistų ir politikų klase. Anksčiau gaja ir įtakinga buvusi dvasininkų klasė faktiškai nuduso ir susiliejo su verslininkų, lobistų bei darbuotojų klasėmis.

Grįžtant prie mūsų avinų - čia irgi suveikia įdomūs dėsniai: kadangi ir darbuotojai (sistemos vergai), ir viršininkai (gudresnieji vergai) yra iš esmės beteisiai versle, o jų statusas skiriasi gan formaliai (nėra kokybinio, o tik kiekybinis - piniginis skirtumas), tai atsiranda dirbtinis socialinis susiskirstymas, kai viršininkai jaučiasi labai kietais (tai - nenoras pripažinti, kad esi toks pat samdomas vergas) ir neretai nepagrįstai engia darbuotojus, šitaip netgi mažindami įmonės pelnus (už ką paskui būna išmetami į gatvę). O verslininkams - svarbu tik, kad pajamos būtų.

Kalbant apie verslo vadybą, sunku, bet būtina suprasti, kad praraja tarp verslininkų ir visokio plauko viršininkų yra labai didelė o visokie viršininkai išties sėdi toje pačioje prarajos pusėje, kaip ir eiliniai darbininkai.

Labai patinka šita tema.
Vienas toks pavyzdys leido suprasti, kad nesusikalbėjimai ir nesusipratimai ar nepasitenkinimai vyksta vien todėl, kai neįsigilama į pareigybių esmę ir apimtis. Žmogus, kuriam teko pavaduoti laikinai nedirbantį įmonės vadovą, sako - nu ir naaa****, daugiau nesėsiu į tą vežimą nė už kokius pinigus!!!
Antras dalykas, ką galvoju, tai priklauso nuo to, kokį mikroklimatą kuria kolektyvas, kur "vairuoja "kolektyvo lyderiai. Jais gali būti tiek vadovaujantys, tiek pavaldiniai. Nieko nepadarysi, yra tam tikri chierarchijos laiptai bet kurioje įmonėje, kažkas kažkam turi paklusti. Atsiradus nepaklusnumo atvejams, irgi atsiranda trintis - dažniausiai kaltas lieka vadovas, nes jis atsakingas už sprendimus, o rezultatas priklauso nuo kolektyvo veiklos.Demokratiniai valdymo principai čia suveikia tik iki tol, kol nėra atskaitomybės ir atsiskaitomybės prieš aukštesnes instancijas. Žiūrėkim, patikrintas atvejis- kai bėda- jų , draugiškų santykių , paprasčiausiai nebelieka, įmonės kolektyvas stebi- kaip viršininkas čia dabar išsisuks, nes pats nėra pajėgus tai padaryti. Aš už demokratinę vadybą su autokratiniais prieskoniais ir kolektyvo pozityvaus mikroklimato ugdymą- dirbti, netrukdyti vienas kitam.
Jumoro dėlei parašysiu, atspausdinsiu tokį seną dalyką, vieniems jis bus žinomas, kitiems- ne. Ar galima čia rasti tiesos grūdų?

ŠEFAS VISADA TEISUS!

Šefas nemiega- šefas ilsisi.Šefas nevalgo- šefas atstato jėgas. Šefas negeria- šefas degustuoja.
Šefas nešaukia- šefas akcentuoja savo pažiūras. Šefas nesikaso galvos- šefas ieško sprendimo.Šefas neperkreipia veido- šefas juokiasi be entuziazmo.Šefas nevaikšto iš kampo į kampą- šefas dalijasi savo mintimis.

Šefas nepamiršta- jis neapkrauna galvos nereikalinga informacija.Šefas neklysta- šefas rizikuoja.Šefas nemeluoja- šefas diplomatas.Šefas nėra užsispyręs- šefas nuoseklus.
<...truputį praleidžiu..>
Šefas nėra nemokša-šefas kūrybišką praktiką vertina labiau už bevaisę teoriją.
Šefas neskaito laikraščių- jis juos studijuoja.

Kieno įsitikinimai sutapo su šefo įsitikinimais, tas daro karjerą.
Kas ateina su savo įsitikinimais, tas išeina su šefo įsitikinimais.
Kas turi šefo įsitikinimus, tas daro karjerą.

Kuo daugiau kritikuojamas šefas, tuo mažiau turima nuopelnų.
Jei nori ramiai gyventi ir dirbti- nesistenk būti pranašesnis už šefą.
Tausok savo šefa, nes gali gauti blogesnį.
Šefo pareiga- galvoti už savo pavaldinius.

JEIGU PASIRODO, KAD ŠEFAS NETEISUS-SKAITYK ANTRAŠTĘ!

Tačiau tas šefas ne visada būna samdomas, jis gali būti ir firmos, ar įmonės savininku. Kai jis samdomas sutinku, kad tada panašiose rogėse jie su darbininku sėdi, tik iš aukščiau sėdinčio daugiau reikalauja savininkai, ant jo joja te įvairūs biurokratai, o ir darbininkas piktas, nes jis tipo išlaiko tą viršininkėlį.
Bet kai sefas savininkas, ar visada jis dosnus pavaldiniui???
Dabar darbininkas, ar iš tiesų jis tikrai savo srities profesionalas, nors bent tikri profai ir kelia daug pretenzijų, nes jis laiko save nepakeičiamu. Vėl gi ar jam sudarytos visos salygos, kad jis galėtų tą savo profesionalumą įgyvendinti ir paversti nauda sau ir firmai???

Na, bendra vadyba ir finansų tvarkymas nesiskiria labai tiek biudžetinėje įmonėje, tiek individualiose, viešosiose, personalinėse ir kitose, kokių ten bėra..Vadovas velnias , o pavaldinys angelas ir atvirkščiai gali būti ir ten, ir ten. Matau, tave daugiau domina darbo santykiai ir apmokėjimas už darbą. Šiaip darbo santykiai - jie dažniausiai remiasi į finansus.Juk ko atėjo ir buvo priimtas žmogus? Uždirbti. Laiku gauti atlyginimą. Tai įforminama sutartimi.O kita, ypač jei įmonė didelė, jam dzin.
Finansai- jau ne mano sritis,čia Čiauškutės žinios praverstų, bet galvoju , kad biudžetinės įstaigos su valstybiniu finansavimu tvirčiau stovi ant kojų, tik lai įmonės vadovas protingai valdo pinigus. O štai individualios, t.t. įmonės savo biudžetą suka įmonės vadovo galvos dėka. Kur iškišt produkciją, kokie planai ir įgyvendinimo galimybės(priklausomai nuo veiklos) - jo rūpestis. Ir kiek turės pinigų algoms, mokesčiams - irgi. Juk ką- bankrotas jiems pirmiausia vėliavėle mosuoja. O kad žmogus imtųsi veiklos, kurios neišmano- abejoju.Tuo jis save pasmerktų žlugimui, nes samdyt už jį protaujančius ar apsimoka,nors yra tokių didelėse , jau išsivysčiusiose įmonėse,bet ten darbininkai net nepažįsta jo, jei kalbame apie tai, kad įmonės vadovas nedosnus? Nelabai supratau teiginį apie dosnumą..
O įstatymai vienodi visiems.
Čia kaip su butu, kurį samdai iš kito asmens- paisai šeimininko reikalavimų, jei netenkina- ieškai kito buto.. Arba ieškai teisybės, jei jautiesi apgaudinėjamas.

Oi šituos santykius pagvildent reikėtų net kelių skirtingų sričių specialistams, o visai tai turėtų būti aktualu, ypač vadovam, nes taip jau yra, kad jų pareigos atsakingesnės ir jie privalo žinot viską (kaip asha sakė nu taip jau yra, kad paprastas darbuotojas, dirba tiesiog dėl atlyginimo ir tas natūralu). Kaip ten bebūtų, mano nuomone, 90proc. nuo vadovo ir priklauso geras/blogas likusių darbuotojų elgesys, o kartu ir jų darbas ir apskritai darbo rezultatai. Nors dirbant pas vadovą privatininką tai labai reikėtų gerai ir darbuotojui suprast visą šitą bendravimo mechanizmą, nes tikrai dažnai tie vadovai (anaiptol vėlgi ne visada) būna gudrūs kaip lapės žmogai ir turbūt daugiausiai dėl tokių ir susiformavęs apskritai vadovo, kaip kraugerio įvaizdis.

Drs, aš vadovą lyginu su garvežiu ir sąstatu (tai kolektyvas).
Išlikdamas padorus ir dėmesingas, jis, kaip garvežys, kiek vagonų jis gali patraukti? Nekalbu apie nukrypelius vadovus, apie normalius. Manau, kad labai daug priklauso nuo šitų vagonų turinio ir skirti tik 10% jiems už mikroklimato ar santykių formavimą- per mažai. 50/50 normaliomis sąlygomis. Viena pusė- iniciatorius, kita- idėjos palaikytojas ir įgyvendintojas . /in-jan principas, kiek iš manęs, tiek į mane /.. Tada vadovas- genijus, jei sugeba taip Bet siekti- privalumas..

Tractor - tu teisingai surasei, tik labai labai sudetingai.
Is esmes yra 2 tipai zmoniu:
1 man gerai
2 visiem gerai
Visa kita - tarpines padetys. Man gerai dazniausia sutinkama tarp savininku, visiem gerai dazniausia sutinkama tarp darbuotoju. Tai visiskai skirtingos mastymo matricos, tik 1 matricos savininkai gerai suvokia 2 matricos mastyma, ir aisku ja skatina...