Advento laikotarpiu prasideda prapijiečių lankymas - kalėdojimas. Tai yra sena, gili, katalikiška tradicija, kuri prasidėjo 1543-1563 m., kai vyskupams liepta lankyti parapijas, geriau pažinti parapijiečius. Žemaitijos krašto vyskupų susirinkime 1639 m. nutarė „kad klebonai metuose kartą lankytų savo parapijoje gyvenančius ūkininkus ne dėl pelno, bet kad geriau pažintų ir tiksliau žinotų, ką kuris moka ir kaip elgiasi" (M. Valančius, „Žemaičių vyskupystė", II, p. 157).
Visų pirma dvasios tėvas pasisveikina žodžiais, GARBĖ JĖZUI KRISTUI, namiškiai atsako, PER AMŽIUS AMEN ir vyksta pokalbis per kun. su Dievu. Atsisveikina žodžiu, SU DIEVU.
Kalėdojimo tikslai - pašventinami namai(iki sekančio kalėdojimo), kad namų neaplankytų negandos, nelaimės. Kunigas šventintu vandeniu pašlaksto mūsų gyvenamą būstą, persižegnoja su parapijiečiais, sukalba maldą. Antra, artimiau susipažina su tikinčiaisiais, nes būna taip, kad keičiasi parapijos, vyksta ratas ir kun. vis atsiduria kitame tikinčiųjų būryje.
Kunigai paskirti atskiroms parapijoms arba klebonai lanko mstl., gyvenvietes, kaimus, vienkiemius. Keliauja nuo vienos trobos iki kitos, suteikdami mūsų namams Dievo malonę, tą kibirkštį, kuri tarsi ugnis turi įsižiebti mumyse ir pasakyti, TAIP, DIEVAS YRA IR JIS MUMS REIKALINGAS, MUMS JO VISADA REIKIA, IR SU JUO MES EISIME TOLYN PER KANČIAS, IR VARGUS, IR VISADA IŠTIESIME RANKAS Į JĮ PRAŠYDAMI PAGALBOS, KURIĄ MUMS VISADA SUTEIKIA, IR SUTEIKS. Yra žodžiai - "Drąsos! Tai aš". Šiuos žodžius kiekvienam iš mūsų reiktų atsiminti ir nebijoti to Dievo, o būtent per kalėdojimą galime, per jo tarną - kunigą su juo bendrauti. Tad vertėtų visiems bent per kalėdojimą įsileisti tą Dievo tarną į namus, kad ir nesame tikintys, nesilankome Dievo namuose, bet vis nors trumpam pagalvokime, kad Jis egzistuoja. Nesibaiminkime, kad pridarėme nuodėmių, turime ydų, taip nedarykime, kai kunigas atvyksta, o vienintelė mama ar močiutė kalbasi su kunigu, likusieji šeimos nariai "pasislepia". Bijodami tos nuodėmės, kurią padarė, o kartu ir Dievo. Tačiau yra sakoma, JEI ŽMOGUS NUSIKALTO YRA KALTAS NE JIS, O JO NUODĖMĖS. Tikiu, kad sudarę bendrą šeimos ratą su kunigu, nors akimirką pažinsime Dievą.
Kalėdojimo eigoje dvasios tėvas artimiau susipažinęs su tikinčiaisiais aprūpina žmones kalėdaičiais, į tai atsakoma kuklia auka bažnyčiai. Tampame laimingesni kaip atlikę išpažintį ir laukiame kudikėlio Jėzaus gimimo. Tai didžiausia ir linksmiausia mūsų šventė.

chmmm pac sukurei??:)))))

Visi kuria naudodamiesi savo turimą informaciją. T. y. internetas, knygos, o geriausia - nuogirdos Taigi ką žinojau ir patyriau, ta ir parašiau
Galima suprasti, kur yra datos ir Valančiaus pacituota medžiaga - tai interneto informacija
Tikiuosi, kad šis rašinys bus patalpintas žurnale
Religijos tematika - artimiausia

kokie mes protyngi:)))) copy paste )))))

Sakau, kad tik iš Valančiaus yra pacituota - „kad klebonai metuose kartą lankytų savo parapijoje gyvenančius ūkininkus ne dėl pelno, bet kad geriau pažintų ir tiksliau žinotų, ką kuris moka ir kaip elgiasi" (M. Valančius, „Žemaičių vyskupystė". Įsiskaityti reikia, o paskui tik komentarą parašyti. Sumenkinimas - tai kito nepripažinimas

stengesi zmogus o tu tuoj imi peikt feeee koks tu negeras

gerai parasyta, enjoy.

Enjoy, tikrai visai gerai argumentuotos mintys. Nors ir nebūčiau linkęs sutikti dėl buvimo su kunigu ir pan., o ir šiaip esu visai kitokių pažiūrų, ale kaip sakant, reik pabūti savimi ir su savais laiks nuo laiko - tai ir priartina mus prie mūsų gyvenimo prasmingumo

---------

Fungai, nesikabinėk, pats parašyk geriau