Gražiai pasakysta ir šiandien puiki diena su tuo sutikti, tik toli gražu ne tik Meilė dalijantis daugėja, taip daugėja ir žinios, kartu deja taip daugėja ir pyktis bei kiti negerai jausmai, kurie nepatinka nei vienam mūsų, žodžiu visiem mums jėgų mokinantis pasidalinti tuo kuo reikia, bei mokantis atsisakyti dovanų, dovanojamų ne Meilės pagrindu ir mūsų priėmamų tik tenkinant egoizmą. Taigi visiems ramybės ir kartu linksmų švenčių su savo šeimom, su jais ir turėtume pradėt dalintis tais gerais jausmais, po to pasidalinsim ir čia, tapusavy ir t.t. ir bla bla bla . Aš rimtai .

Kalėdojimas - Dievas yra mumyse(atspausdintas leidinyje "Mūsų parapija")

Kalėdų laikotarpiu prasideda parapijiečių lankymas - kalėdojimas. Tai yra sena, gili katalikiška tradicija, kuri prasidėjo 1543-1563 metais, kai vyskupams buvo liepta lankyti parapijas, geriau pažinti parapijiečius. Žemaitijos krašto vyskupų susirinkimas 1639 metais nutarė, "kad klebonai metuose kartą lankytų savo parapijoje gyvenančius ūkininkus ne dėl pelno, bet kad geriau pažintų ir tiksliau žinotų, ką kuris moka ir kaip elgiasi" (M. Valančius. "Žemaičių vyskupystė, II", p. 157).
Visų pirma dvasios tėvas pasisveikina žodžiais - "Garbė Jėzui Kristui." Namiškiai atsako - "Per amžius. Amen." Toliau bendraujame su kunigu. Atsisveikina žodžiais - "Su Dievu."
Kalėdojimo tikslai - pašventinami namai(iki kito kalėdojimo), kad namų neaplankytų negandos, nelaimės. Kunigas šventintu vandeniu pašlaksto mūsų gyvenamą būstą, persižegnoja su parapijiečiais, sukalba maldą. Kalėdodamas kunigas artimiau susipažįsta su tikinčiaisiais, nes būna taip, kad keičiasi parapijos, vyksta rotacija ir dvasininkas atsiduria vis kitame tikinčiųjų būryje.
Kunigai paskirti atskiroms parapijoms arba klebonai lanko miestelius, gyvenvietes, kaimus, vienkiemius. Keliauja nuo vienos trobos prie kitos, suteikdami mūsų namams Dievo malonę, tą kibirkštį, kuri tarsi ugnis turi įsižiebti mumyse ir pasakyti: "taip, Dievas yra ir jis mums reikalingas, mums jo visada reikia, ir su juo mes eisime tolyn per kančias, ir vargus, ir visada ištiesime rankas į jį prašydami pagalbos, kurią mums visada suteikia, ir suteiks". Yra žodžiai - "Drąsos! Tai aš". Šiuos žodžius kiekvienam iš mūsų reikėtų atsiminti ir nebijoti Dievo, o būtent per kalėdojimą galime prie Jo labiau priartėti, su Juo bendrauti. Tad vertėtų visiems bent per kalėdojimą įsileisti Dievo pasiuntinį į namus, kad ir nesame tikintys, nesilankome Dievo namuose, bet vis nors trumpam pagalvokime, kad Jis egzistuoja. Nesibaiminkime, kad pridarėme nuodėmių, turime ydų, taip nedarykime, kai kunigas atvyksta, o vienintelė mama ar močiutė kalbasi su kunigu, likusieji šeimos nariai pasislepia. Bijodami tos nuodėmės, kurią padarė, o kartu ir Dievo. Tačiau yra sakoma: "jei žmogus nusikalto yra kaltas ne jis, o jo nuodėmės". Tikiu, kad sudarę bendrą šeimos ratą su kunigu, nors akimirką pažinsime Dievą.

Enjoy, šaunuolis