O kaip dėl "esminės" metateorijos prielaidos?
Jei teisingai supratau, ji tokia: kiekviena ženklų bei prasmių sitema, turi nekintamą struktūrą, ir skiriasi tik ženklais ir prasmėmis.

Man tai skamba, kaip pati sau prieštaraujanti prielaida...

O kur tamsta matėte, kad ta struktūra nekinta? Nekinta struktūros minimalūs elementai, bet pati struktūra yra kaip čia pasakius - fraktališka, save dauginanti. Kitaip tariant, struktūra yra sudaryta iš minimalių trinarių, betgi šie dauginasi visokiausiais būdais - ir aprėptimis, ir kiekybėmis.

Praktinių pavyzdžių prašom:
"Petras daro stalą" ir "Ona valgo sriubą" - abiem atvejais struktūra tiesiog identiška, tačiau ženklai ir jų prasmės skirtingos.
"Vyriškis kadrina moterį" ir "Petras kabina Oną" - abiem atvejais ženklai skirtingi, tačiau prasmės tos pačios, kaip ir struktūra.
"Cepelinai atvažiavo" (Kaune) ir "Cepelinai atvažiavo" (Vilniuje) - abiem atvejais ženklai tie patys, tačiau prasmės visiškai skirtingos.

Visais atvejais galim pastebėti, kad atmetus panaudotus ženklus beigi prasmes, išlieka tos pačios struktūros. Minimali pilna struktūra galėtų būti tokia: "Kažkas atsitiko kažkur/kažkaip/kažką/etc.".

Vis gi pridurtina, kad kunda - lakunda sistemoje išlieka tie esminiai pranešimo (sakykime - sakinio) elementai: veiksnys ir tarinys (kažkas kažką); minties objektas ir predikatas. Tuodu painiojant, papildant įviariomis formulėmis ir semantinėmis vingrybėmis, pasiekiamas skirtingas kokybinis rezultatas.

Pvz: "ant kelių, į krūtinę", kur neegzistuoja nei veiksnys, nei tarinys, o priedikatais apibrėžiama, kad neva reikia klauptis ant kelių ir muštis į krūtinę, tad ir gaunasi iš visiško kratinio tam tikra bažnytinė semantinė sąvoka su suponuojamų veiksmų seka.

Derėtų pridurti ir tai, kad labiausiai manipuliacijoms palankūs yra veiksmažodžiai, nes daiktavardžių semantiniė koduotė būna pernelyg struktūriškai apibrėžta (pvz: "avijautis" - jaučiame, kad čia kažkas ne taip, nes suvokiame, kad "avigalvis"). Taigi, daiktavardinis vedinys "pasikiškiakopūsteliaudamas" galėtų būti tam tikru pavyzdžiu, kur turinio, lyg ir daug, o tiesioginė prasmė - sunkiai suvokiama dėl to, kad realiame gyvenime ir dažninėje kalboje toks darinys nebenaudojamas dėl jo neaiškaus funkcionalumo..

Nagi, tik neužmirškime kontekstų, katrie irgi struktūralūs, beigi to, kad struktūros elementai gali būti keičiami menamaisiais. "Ant kelių, į krūtinę" - ryškus atvejis pastarųjų.

Visgi, bendruoju požiūriu, veiksnys, tarinys - nėra struktūriniai elementai, o tik struktūros atvejai. Pati gi giluminė susiveda į trejopą vieną ant kitos užmapintą trejybę: prasmė - ženklas - reikšmė beigi pranešėjas - pranešimas - pranešimo gavėjas ir praeitis - dabartis - ateitis. Tai sukuria struktūrinį trinarį trinarį, katrasai ir leidžia generuoti bet kokias semantines, ženklines ar pragmatines sistemas. Ne veltui senovės lietuviai skaičių 3 laikė šventu, o skaičių 9 - dar šventesniu, skaičių gi 27 laikydami pilnu šventumo ciklu. Kalbėdami apie Kunda-Lakunda metasistematiką, tą galime ir pastebėti: 3 minėtos bazinės metameta struktūros sukuria 9 galimas bazines metastruktūras, o jau šiosios leidžia kontekstualizuotis 27 bazinėms prasminėms-ženklinėms struktūroms.