|
Palei pakrantės uolas tyliai ir ramiai skendo laivelis. Ant kranto mosikavo rankomis grupelė žioplių – jie ginčijosi.
- Kaip jis drįsta skęsti šioje vietoje, jis apdergs pakrantę, - iškošė vyriškis pro sukastus dantis. – jis turėtų skęsti štai ten, kur vėliau galėtų skęsti ir kiti, tuomet jų skendimas nedarkytų šios pakrantės peizažo ir neįžeidinėtų žuvų.
- Na, taip, gan juokinga, skęsta kaip žuvis vandeny, - tarstelėjo vyriokas juodais akiniais ir apsmukusiom kelnėm, - beje, kapitonas visiškas kiaulė, rado kur skęsti.
- Manyčiau, jis tiesiog skęsta, - tarstelėjo trečias, taisydamasis smiliumi akinius, bet tuoj pat buvo užtildytas fanatiškų karštuolių:
- Niekus kalbi, niekas šiaip sau nekęsta, arba jis skęsta nes nenori plaukti, kaip plaukia kiti, arba tyčia, kad įžeistų tokius dorus pakrantės gyventojus kaip mes! Manai šiaip sau skendo anglų laivai per Pasaulinį karą arba čiukčių žvejai, medžiojantys ruonius?
- Toks skendimas svetimas mūsų tautai ir nieko bendro neturi su mūsų tėvynainių skendimu, - tarsi pati sau sumurmėjo mergina, išplėstomis akimis žiūrėdama kitiems už nugarų ir tarsi negirdėdama, apie ką iš tiesų kalbama. – Mūsiškiai skęsta paplaukę toliau nuo žmonių akių ir leidžia gražius burbuliukus, va kaimynai tai skęsta, o tai skęsta – su riksmais ir saliutais!
- O vat pas mus dažnai nardo narai, - pareiškė pirmasis. – Jų nuostabūs ląstai ir kvapą gniaužiantys akvalangai.
- Kartais nardo tam kad nardytų, ir visai be akvalangų, - šyptelėjo iki tol tylėjęs pašnekovas.
O laivelis tyliai ir ramiai skendo.
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
svarbu procesas, bet ne rezultatas 
