Tai vienoje, tai kitoje temoje, tai vienas, tai kitas iš mūsų pamini sovietinį mąstymą. Bet kai kurie, ypač - tie, kam teko gimti vėliau, ne visada pagauna, kas tai yra. Vėlgi, įtariu, kad ir mums patiems šitai asocijuojasi su skirtingais dalykais...
Kai apie Homo Sovieticus (Žmogų Sovietinį) galvoju aš, man iškyla keli bruožai:
1. Visiškas rinkos santykių nesuvokimas ("visi verslininkai - vagys ir spekuliantai", "kaip aš galiu imti pinigus už darbą")
2. Nekritiškumas valdžiai ("geriau nešnekėti, nes blogiau bus", "šnekomis vis vien nieko nepakeisi")
3. Nomenklatūra, biurokratija ir bejėgiškumas ("čia aš valdžia, o tu prašytojas", "negaliu nieko pareikalauti")
4. Nenoras nieko daryti pačiam ("tai tegul valdžia pasirūpina")
5. Tarpais vis išlendanti nostalgija sovietmečiui ("išardė kolūkius", "tada tai tvarka buvo")
Man labai įstrigo mano motinos pasakymas, kai bute keitė langus - ana pastebėjo, kad langų statytojai, ardydami seną langą, išmušė iš palangės kelias plytas ir pradėjo verkšlenti - "tai kas dabar bus, blablabla", o į pasakymą - "jie už tai gauna pinigus, jei nesutvarkys, tai negaus" sureagavo momentaliu depresijos ir beviltiškumo priepoliu. Kaip sakant, suvokimas - 100 proc. homo sovieticus, iš tų laikų, kai NIEKO negalėjai reikalauti.
Kas dar man krenta į akis - greta Homo Sovieticus, egzistuoja ir Baudžauninkiškas mentalitetas, kurio pagrindu ir atsirado anasai Homo Sovieticus:
1. Valdžia visada teisi ("ponas protingesnis")
2. Valdžia teisingesnė ta, kuri toliau ar aukščiau ("tikras ponas nebendrauja su mužikais")
3. Neburnok prieš valdžią ("ponas įsakys rykščių duoti")
O dabar - atsiradęs ir kitas mentalitetas - Homo Postsovieticus, naujas, laikinas, tačiau turintis tam tikrų bruožų, išduodančių nevykėlišką, bet gudrų kai kurių sovietinių žmonių bandymą prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Keletas ryškių bruožų:
1. Įsitikinimas, kad visi aplinkui nori apgauti
2. Noras pačiam visus apgauti
3. Vis vien išlikęs visiškas esminių verslo principų (pridėtinės vertės pardavimo, o ne deficitinės rinkos) nesuvokimas
Ryškiausiu postsovietinio mąstymo pavyzdžiu man tapo vienas antikvaras, kurio paklausiau, ar turi senovinių pašto ženklų. Anas, aišku, turėjo - ištraukė mažą krūvelę antspauduotų standartukų (maždaug 5-10 litų bendros vertės) ir paprašė 300 litų
Kai pasakiau apie tikrą vertę, ėmė tiesiog putotis (nors iš akių matėsi, kad meluoja ir supranta, bet kartu įtaria, kad jį bando apgauti): "Čia jums ne Afrika, čia gal Afrikoj tokios kainos, jūs kuo mane laikote, važiuokit į Afriką".