Šiaip, aš matau (t.y. mano nuomone
), tai, kad tu esi šeimyniškas žmogus ir idealizuoji asmeninę padėtį ir stengies pasakyt, kad vienišam žmogui visi pliusai yra nenatūralūs, o jo paties išsigalvojami, tuo tarpu šeimoje tie pliusai daugmaž jau natūralūs ir tikri. Man taip rodos, lygiai taip kaip kad moterys vyrus laiko (bent jau kandžiai) kvailesniais ir daug ko nesuvokiančiais, ir atvirkščiai, tikintieji tokiais laiko netikinčiuosius, ir atvirkščiai ir t.t. Jei nori kažką suprast turi bandyt į situaciją pažvelgt kiek įmanoma būtent to žmogaus, o ne savo akimis.
O šeimoj tai gal nebūtinai gali būt vienišas, atvirkščiai tau gali žudančiai pritrūkt (jei esi toks žmogus) tos vienatvės pliusų joje. Ir čia gali tekt imti įtikinėt save tais pliusais, kurie tave menkai guodžia, juolabiau, kad ir neturi tokios laisvės net svarstyti apie tai. Vėlgi pasikartosiu, kad kiekvienam savo ir kol kas bent manęs neįtikina kiti argumentai
. Jei gali, asha, parašyk trumpai, kaip suvoki vienišą žmogų ir žmogų šeimoje, bet taip, kad nereikėtų kurti, o tai kas "ant liežuvio galo" imk ir tiesiog parašyk tą mintį kuri pirma šaus į galvą, o ne tą kuri ateis antrinė ir pakeis ją
. Taip pamatysi ir savo pačios 'psichologiją' šia tema
. Gali pasirašyt tik sau