Aš apskritai nesuprantu, kam ieškot čia kažkokio blogio ar gėrio ar filosofijos. Gyveni kaip nori, nesvarbu vienas ar su kažkuo, vienišo žmogaus gyvenimas gali būt blogas, lygiai taip bet kurios šeimos, kad ir beistengiančios iš paskutiniųjų, tas pats ir su geru gyvenimu, manau, viskas priklauso nuo paties žmogaus? Gal galima kalbėt apie vienišą žmogų šeimoje, arba šeimynišką vienatvėje, kad diskutuot kažką iš filosofinės pusės apie blogybes ir karčius pliusus, kai ieškoma gėrybių blogybėje ?

Kodėl gi ne? Prašom...o gal tilps ir viena, ir kita?
Tik abejoju, ar visada nuo žmogaus priklauso. Kartais gyvenimas susiklosto taip, kad nieko kita nelieka sakyti, kaip- man gerai ir taip. Dar griebiamasi pažinčių, skelbimų, kol galų gale nurimstama, gyvenama toliau, užsiima mezgimu,.knygų skaitymu, t.t...ar kaip Populistas sako- "žmogus vis geria vienišyn"/pagal Erlicką/..Išeitų, kad vienas tampa ir vienišu?
Vienišas žmogus šeimoje..Yra ir taip- nesuprastas, neišgirstas, užsisklendęs. Tu suįronizavai, sakydamas,..20 vaikų.., tai nebūsi jau vienišas..Ar iš tiesų taip ir yra?

Šiaip, aš matau (t.y. mano nuomone ), tai, kad tu esi šeimyniškas žmogus ir idealizuoji asmeninę padėtį ir stengies pasakyt, kad vienišam žmogui visi pliusai yra nenatūralūs, o jo paties išsigalvojami, tuo tarpu šeimoje tie pliusai daugmaž jau natūralūs ir tikri. Man taip rodos, lygiai taip kaip kad moterys vyrus laiko (bent jau kandžiai) kvailesniais ir daug ko nesuvokiančiais, ir atvirkščiai, tikintieji tokiais laiko netikinčiuosius, ir atvirkščiai ir t.t. Jei nori kažką suprast turi bandyt į situaciją pažvelgt kiek įmanoma būtent to žmogaus, o ne savo akimis.

O šeimoj tai gal nebūtinai gali būt vienišas, atvirkščiai tau gali žudančiai pritrūkt (jei esi toks žmogus) tos vienatvės pliusų joje. Ir čia gali tekt imti įtikinėt save tais pliusais, kurie tave menkai guodžia, juolabiau, kad ir neturi tokios laisvės net svarstyti apie tai. Vėlgi pasikartosiu, kad kiekvienam savo ir kol kas bent manęs neįtikina kiti argumentai . Jei gali, asha, parašyk trumpai, kaip suvoki vienišą žmogų ir žmogų šeimoje, bet taip, kad nereikėtų kurti, o tai kas "ant liežuvio galo" imk ir tiesiog parašyk tą mintį kuri pirma šaus į galvą, o ne tą kuri ateis antrinė ir pakeis ją . Taip pamatysi ir savo pačios 'psichologiją' šia tema . Gali pasirašyt tik sau

Jinai mokėsi, daug skaitė..

Labai klysti. Nesupratai..
Tu pats toliau sakai, kad moterys pašiepia vyrus. Tokio pasisakymo nebuvo. Kodėl jos turėtų pašiepti?



Manai, kad nežinau savo psichologijos?
O manoji ar tavoji ar turi sutapti ir ar sutampa su visuomenės nuomone?
Savo nuomonę pasakiau, manau , truputį anksčiau.

Tik, stumdami kamuolį-klausimą nuo savęs, vargu ar rasim kompromisą.
nematau tavo pozicijos.

Kol galutinai sukūdo ir liko kauliukai ir skūra, Herkau.
Ir liko viena vieniša, ir vis per tuos mokslus.Pijokai su buteliais ir anorektikės. Keistai tu matai pasaulį

Čia tik pavyzdys kai, mes nesuprantam skirtingų stovyklų, nes žvelgiam į jas savo akimis, beje sakiau ir atvirkščiai . Vyrai irgi dažnai moteris taip apt nuvertina .



Nelabai žinau ką tu žinai , aš irgi pasakiau savo nuomonę anksčiau, kad nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kas jam viduje akmuo po kaklu ar vienatvė, ar šeima, mano nuomone nėra vieno teisingo verdikto visiems. Ką dar turiu pasakyti? Gal dažnai vieniši žmonės rodos "neigiamiau" , nes daug jų tokiais būna likę dėl kažkokios priežasties nors vienišais būti ir nenori, aš asmeniškai daugiau kalbu apie tuos, kurių toks pasirinkimas.

Ką dar turiu pasakyti?

Nieko neprivalai, sėskis, du!