Pactas, gal saldainukas geriau? Auksinuką nušvilps kas nors
Dėkui, taip daro juk kiekvienas.Tik aidas kartais būna skirtingas.

Žmogus ,kalbėjome,pasirenka vienatvę pats. Tas aišku, o ar vienatvė renkasi jį?Ar kiekvienas, norėdamas būti vienišu, tokiu ir bus?
Nors Vilhelmas Bušas ir rašė:"Kaip gera būti vienišam, man niekas nieko neuždraus", bet pagyvenę žmonės, priešingai, bijo vienatvės.
Manau, kad vieniši žmonės yra nesaugūs.

Tas,kas kada nors gyvenime buvo vienisas,toks tobulai vienisas,tikriausiai zino,kad pasitrukus i savo giliausiaji As,vienatves jausmas isnyksta..
Pasiekes savo tikraji As,zmogus atsiduria pacioje pasaulio serdyje ir tampa tapatus visai buciai.
Megstu vienatve.

Manau, kad poreikis pabūti vienatvėje ypač aktualus šiandien. Daug kam.
Žmonės išvarginti rutinos, skubėjimo, lėkimo per kelis darbus, nori vis dažniau pabūti su savimi.Tyloje ir ramesnėje aplinkoje.
Pastebėjau ir tai, kad miesto žmonės renkasi buvimą arčiau gamtos. Perkasi apleistus vienkiemius, namelius, kur su šeima atvažiuoja savaitgaliais, atostogų metu pabūti. Tokie nameliai šiuo metu labai paklausūs kaime. Kiti atsikrausto su visam.

Vienisumas dabar kaip deficitas...

.. nu ne, visi visus palieka dabar...

Skaudi ir primesta vienatvė...

o isgyventi reikia...

O kas žmogui belieka?
Čia vienatvė renkasi jį..Jis pats gal ir nenori.
Žinai, žinau, kad į vienišų žmonių namelius ilgos eilės. Skaudu, kad taip. O ne vienas turi vaikus, gimines.
Atsimena vienišuosius tik tada, kada reikia dalintis palikimą. Prieš tai neaplankę gal nė karto.. Ne tik skaudu, bet ir baisu.